„Porno melodrama“ ir „Streikas“ – du filmai, savo formatu ir idėjomis akimirksniu išsiskyrę lietuviško kino erdvėje. Praūžę Lietuvoje, dabar jie tebėra rodomi įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, o su filmais keliauja ir jų kūrėjas – režisierius, scenarijų autorius ir prodiuseris Romas Zabarauskas. Kino kūrėjas pagarsėjęs ne tik iš tradicinio formato iškrentančiais filmais, bet ir atviru LGBT bendruomenės palaikymu.
Nepriklausomo kino atstovas sutiko pasidalinti mintimis apie kūrybą ir kino pasaulį.
Paskutiniu metu daug keliavai. Ar gali papasakoti, kur buvai ir ką veikei?
Sausio viduryje mėnesiui išvykau į Portugaliją, ten buvau meno rezidentūroje „Raizvanguarda“, rašiau naują scenarijų. Gyvenau nedideliame miestelyje Góis, kuriame visi sveikinasi vieni su kitais. Tai buvo poilsis nuo miesto, nuo žmonių, nuo visko. Po to pristačiau „Porno melodramą“ Briuselyje, Europos parlamente. Ten mane pakvietė švedų europarlamentarė Amelia Andersdotter. Vėliau pristačiau abu savo filmus Edinburge, žydrų filmų programoje iš Rusijos ir Lietuvos. Džiaugiuosi, kad toliau keliauju. Nusimato screeningai ir toliau užsienyje. Gyvenu Lietuvoje, per tas keliones visai pasiilgau Vilniaus.
Norėtum įsitvirtinti užsienyje?
Kaip tik nenorėčiau. Gyvenu Lietuvoje. Baigiau studijas užsienyje, bet visada dariau kažką susijusio su Lietuva: ar rašiau straipsnius, ar kūriau filmus, tai ir toliau norėčiau gyventi Lietuvoje. Nemanau, kad tai trūkumas – galima kurti Lietuvoje tai, kas būtų įdomu pasauliui. Tai – privalumas.
Po „Nesamojo laiko“ premjeros savo „Facebook“ paskyroje Mykolui Vildžiūnui palinkėjai: tegul kitas filmas taip papiktina jo tėvus, kad jie net neateitų į premjerą. Kaip suprast?
Taip, buvo toks ironiškas komentaras… Pagal šeimos narių kiekį ir svarbumą kino industrijoje, Vildžiūnai yra lietuviškoji Coppolų šeima. Todėl švelniai įkandau: galbūt režisieriaus talentas atsiskleistų labiau, jeigu jis sukurtų filmą, kuris tai šeimai kaip tik nepatiktų. Gal tai būtų dar labiau nepriklausoma ir originalu. Tiesą sakant, aš gal ir sau pačiam to palinkėčiau, nes kol kas mane labai sėkmingai palaiko mano šeima. Gal kaip tik būtų įdomu sukurti kažką tokio, kas peržengtų jų komforto ribas. Tam ir yra jauna karta, kad šiek tiek įžnybtų vyresnei.
Pradėjai dėstyti prodiusavimą Kazimiero Simonavičiaus universitete. Kokius prodiuserius sieki paruošti? Ko norėtum jų išmokyti?
Norėčiau išmokyti, kad studijos yra nesvarbu (juokiasi). Svarbu yra tai, ką Tu nori daryti. Pasidalinsiu praktinėmis žiniomis, kurias įgyjau dalyvaudamas tarptautiniuose festivaliuose ir ieškodamas lėšų savo kūrybai. Kadangi tai yra universitetas, analizuosime ir teorinius tekstus. Bus įdomi patirtis, tai – pirmas kartas, kai dėstysiu.
Esi įgijęs praktinių žinių ne tik prodiusavime bet ir scenarijų rašyme bei režisūroje. Prie ko pats esi labiau linkęs?
Nepriklausomame kine šie dalykai yra neatsiejami, dažnai scenarijaus autorius, režisierius ir bent jau vienas iš prodiuserių yra tas pats žmogus. Man tai yra viena nepriklausomo kino kūrimo visuma. Neatsisakyčiau nei vienos iš tų dalių ir nelabai noriu rašyti kitiems režisieriams ar režisuoti kitų scenaristų filmus. Man tai yra vienas susijęs procesas.
Save deklaruoji absoliučiu nepriklausomo kino kūrėju?
Taip. Tarkime, filmą „Streikas“ prodiusavau per savo viešąją įstaigą „Naratyvas“. Kadangi Lietuvoje mus atsisakė platinti didžiausi kino platintojai, tai patys organizavome ir platinimą. Rodėme filmą šešiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, visuose kino teatruose, išskyrus pagrindinį tinklą. Manau, tokiu atveju – taip, mes esame visiškai nepriklausomi nuo nieko.
Neabejotina, kad esi jaunosios kartos režisierius. Į lietuvišką kiną atneši kitokius formatus ir idėjas. Ar laikytum save pradedančiuoju režisieriumi?
Kai sukūriau „Porno melodramą“, tai vadindamas save režisieriumi kartais jaučiausi nejaukiai, nes tai buvo trumpo metražo filmas. Bet dabar, kai jau sukūriau „Streiką“ – pilno metražo filmą – laikau režisūrą savo profesija. Kadangi ir toliau rašau bei kuriu, nežinau, pradedantysis aš ar ne… Na taip, aš pradedu – pirmasis filmas, bet filosofinio atsakymo neturiu.
Ar manai, kad Lietuvoje Tavo kūryba suprasta iki galo? Ar lieka neaiškumų tarp žiūrovo ir tavęs?
Labai daug kas nesupranta mano filmų ir visiškai atsisako gilintis. Tai irgi natūralus procesas – meno kūriniai dažnai būna interpretuojami kitaip, negu jų autoriai norėjo. Aš vistiek galvoju, kad ir „Porno melodrama“, ir „Streikas“ ateityje bus dar kitaip įvertinti ir į juos bus pasižiūrėta kitaip.
Sakai, kad kai kurie žiūrovai net atsisako gilintis į tavo filmus. Kodėl?
Nežinau. Man skaudžiausia ne tai, kad žiūrovai, bet būtent kritikai atsisako gilintis, dažnai atmeta mano filmus. Juose yra apie ką padiskutuoti, pasigilinti kodėl ten vienaip ar kitaip parodyta, kokios ten mintys, politinės idėjos.
Sieki savo filmais provokuoti? Šokiruoti? Deklaruoti? Žiūrovą išstumti iš komforto zonos?
Kuriant mano tikslas yra dramatiškai padiskutuoti viena ar kita sudėtinga politine tema iš skirtingų pusių. Būtent dramos žanras leidžia atskleisti viena ir kita puse situaciją, kuri vėliau tampa neišsprendžiama tragedija. Dėl noro šokiruoti ar panašiai – savaime tokio noro aš neturiu. Paprasčiausiai, temos, kurios yra aktualios – jos yra ir įdomiausios, ir atskleidžia tuos sudėtingiausius konfliktus. Be to, kurdamas remiuosi asmenine patirtimi: homofobija; „Streiko“ atveju, tai Vilnius, svajonės apie vakarų pasaulį, nusivylimai… Be abejo, aš kuriu iš tos medžiagos, kurią turiu, kurią išgyvenau.
Kokios pastabos, susijusios su Tavo kūryba, Tau labiausiai įsiminė?
Giedrė Kazlauskaitė apie filmą „Porno melodrama“ parašė, jog aš kritikuoju religiją dėl to, kad pats esu apsėstas mesianizmo, ir tarsi pats noriu tapti religine figūra. Čia yra wow, tikrai labai įdomi įžvalga, tik nežinau, ar labai susijusi su pačiu filmu.
Ar tavęs nestebina toks žmonių požiūris? Atrodo, tu supranti, jog jie neįvertina ar atsisako gilintis, nors daro tokius išvedžiojimus?
Nuoširdžiai pasakysiu – kai sukūriau „Porno melodramą“, buvau dar pradedantis kūrėjas. Pristačiau filmą prestižiniame kino festivalyje Berlyne. Tačiau tokios reakcijos iš intelektualų Lietuvoje nesitikėjau – tai buvo netikėtas smūgis į paširdžius. Tikėjausi, kad bus homofobijos iš plačios visuomenės žiūrovų ar Delfi komentatorių, bet kad būtent intelektualai, kino kritikai taip paniekins tą filmą man buvo tikrai netikėta. Bet prie to pripratau, priėmiau ir kuriu toliau. Negaliu į tai kreipti per daug dėmesio – aš žiūriu į tarptautinį kontekstą.
Kino mokeisi užsienyje. Lyginant su kitais Lietuvos kūrėjais, baigusiais mokslus čia, tau tai pranašumas?
Norint tapti kino režisieriumi nebūtina studijuoti – būtina kurti filmus. Iš pradžių mėgėjiškus, po to profesionalesnius. Kiek žinau ir mačiau rezultatų, Lietuvoje esančios studijos yra pakankamai kokybiškos. Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademija veikia daugiau kaip kino mokykla, kur yra suteikiama technika, profesionalai dėsto apie savo sritis ir kur galima jau sukurti filmų. O ten, kur aš studijavau – Paryžiuje ir Niujorke – ten buvo universitetas, žinios buvo daugiau teorinės. Studijos užsienyje praplečia požiūrį, patyriau daug vien tik būdamas tuose dideliuose miestuose, bendraudamas su kino profesionalais ir žiūrėdamas naujausius filmus. Manau, kad studijos savo kokybe nebuvo geresnės.
Susidaro įspūdis, jog kuriant Tau svarbu maištauti. Griauti supuvusią sistemą.
Be abejo. Tai tiesiog siejasi su asmenine patirtimi – aš, kaip būdamas gėjus tokioje homofobiškoje Lietuvoje, negaliu su tuo susitaikyti: man atrodo, Lietuva privalo keistis. Tada automatiškai solidarizuojuosi ir su kitais dalykais – matau ir jaučiu tą neteisybę labai stipriai, asmeniškai. Bet kartu mano filmai nėra edukaciniai, to daug kas irgi nesupranta – ieško kažkokios pamokos, moralo; laimingos ar nelaimingos, bet pamokančios pabaigos. To mano filmuose nėra. Stengiuosi atskleisti tragiškas situacijas, bet neturiu receptų.
Kiek kuri iš intuicijos, ir kiek daugiau vertindamas žiūrovo poreikius ar norus?
Užsiauginau savyje mini-prodiuserį, su kuriuo, rašant scenarijų, tarsi diskutuoja mano aš-režisierius. Tas prodiuseris daugiau galvoja apie nuoseklų naratyvą, istoriją, paveikumą, o režisierius apie savo fantazijas. Taip bekonfliktuojant su savimi pačiu gaunasi dar įdomesnis rezultatas. Bet aš negalvoju, kaip įtikti žiūrovui ta prasme, kad daryčiau „Valentinas 3“. Deja, to talento aš neturiu.
Tai talentas?
Manau, kad taip. Reikia turėti talentą, kad taip galėtum įtikti žiūrovui ir pataikyti, sėkmingai išplatinti filmą. Be abejo, tai talentas.
„Streikas“. Nesitikėjau, kad jis taip baigsis. Anti-klimaksas. Kaip gali paaiškinti tokią filmo pabaigą?
Tas tiesa – daug kas diskutavo su manimi dar kai rašiau ir taisiau scenarijų, daug kas man prieštaravo, kad tokia pabaiga yra bloga, nes ji neturi tos išvados, kulminacijos, tiksliau, atomazgos. Bet man nepatinka per daug aiškios atomazgos. Man ten, filosofine prasme, filmas baigiasi. „Streikas“ yra apie pagrindinį herojų – Luką – kuris gyveno vienokiomis sąlygomis Niujorke, tada maištaudamas Lietuvoje atrado priešingą sistemą ir paskui suprato, kad, vis dėlto, ji irgi buvo neteisinga. Ta pabaiga, pamišimas, tragiškas momentas, neišsprendžiama situacija – viskas, man daugiau nieko nereikia. Man nebeįdomu, kas toliau.
Tau istorija rūpi daugiau ne kaip siužetas, o kaip kokias mintis ji gali sukelti žiūrovui?
Taip. Ką ji reiškia.
Kartų konfliktas tavo filmuose yra. Klystu?
Geras pastebėjimas, nebuvau taip ryškiai pastebėjęs to momento. Kai dabar pasakei – taip, ir netgi būsimuose scenarijuose, kuriuos dabar rašau, yra tokių momentų. Tai kažkaip irgi labai natūralu, nes Lietuvoje, dėl sovietinės praeities, vyresnė karta, atrodo, dažnai siejasi su konservatyvesnėmis vertybėmis. Natūralu, kad aš noriu jas tarsi keisti. Išvažiavus į vakarų pasaulį pamatau, kad vyresni žmonės tenais kartais būna net labiau šiuolaikiški ir mažiau ciniški, negu jauni žmonės. Jie buvo hipiai ar seksualinės revoliucijos dalyviai savo jaunystės metu, todėl prisimena tą dvasią. Tiesą sakant, manau, jog tokia priešprieša ryški dėl sovietinės praeities pėdsako.
Bet juos [vyresnę kartą – red. p.] galima suprasti?
Be abejo. Aš nieko nesmerkiu. Mano filmuose yra atskleistos skirtingos pozicijos.
Viena pozicija yra teisinga, o kita – neteisinga?
Nebūtinai. Pavyzdžiui, „Streiko“ atveju – daug kas to tikėjosi ir taip galvojo, nors ten to nėra. Ten yra pateiktos labai skirtingos pozicijos ir nepasakya, kad kažkuri iš jų teisinga. Pabaigoje išaiškėja, jog tėvų pozicija buvo teisinga. Iš dalies. Žiūrovas turi nuspręsti. Nors ne esmė yra kažką nuspręsti, esmė yra tragizmas, neišsprendžiamos situacijos. Kuo tie požiūriai bus geriau argumentuoti iš skirtingų pusių, tuo įdomesnė bus tragedija.
O ką žiūrovas gali pasiimti sau iš tos tragedijos?
Jis gali permąstyti savo poziciją, pasisemti argumentų. Bet galbūt iš meno jis gali pasiimti tik tą katarsį, kurį sukelia tragedija. Galbūt mes žiūrime filmus ir klausome tų istorijų dėl to, kad jos tarsi suteikia prasmę mūsų gyvenimams. Mes įsivaizduojame, kad kaip filmas baigsis ir turės kažkokį skanų užbaigimą, taip ir mūsų gyvenimas kažkokį… Paskutinį atodūsį. Sudėtinga tema.
Kaip pasikeitė Tavo santykis su sociumu, kai tapai openly gay?
Aš labai anksti pasakiau, kad esu gėjus – tai buvo per „Porno melodramos“ premjerą „Kino pavasario“ metu. Tai nėra tas atvejis, kai aš prieš tai buvau žinomas režisierius ir tada pasakiau, todėl man būtų sunku įvardinti pasikeitimą. Apskritai aš jau buvau savo rate pasisakęs ir tuo atžvilgiu tai mano gyvenimo nepakeitė, bet pakeitė tuo, kad aš tarsi tapau vieša figūra, ginančia LGBT teises Lietuvoje. Darant tai nežinojau, kas seks toliau. Pasisakiau, nes man tai atrodė svarbu, kartu net nesąžininga pristatyti savo filmą ir atsiriboti nuo savęs paties.
O jeigu tau pasiūlytų režisuoti filmą, kuris būtų visiškai nesusijęs su tavimi asmeniškai? Galbūt visiškai neatstovaujantis tavo pažiūrų ar pasaulėvokos. Sutiktum tai daryti?
Ne, tikrai nesutikčiau, nes net nemokėčiau to daryti. Šito nei moku, nei man įdomu.
Kitokioje kino terpėje suktis nenorėtum?
Ne. Aš dirbu visiškai savaip, eksperimentuojant su savo žmonėmis, savo grupe.
Ar tai yra bohema?
Nežinau, ką tas žodis reiškia (juokiasi). Labai didžiuojuosi savo kūrybine komanda. Žiauriai pasisekė, kad galiu dirbti su tais žmonėmis – suomiu operatoriumi Ville Piippo, kuris dirba ir gyvena Paryžiuje, montuotoja Gintare Sokelyte, garso postprodukcijos kūrėju Vyčiu Puronu ir kitais. Jie tikri savo srities profesionalai, bet kartu dirba prie mano filmų ne dėl pinigų, o pagrinde dėl to, kad tai jiems irgi yra proga kurti.
Jus suartina bendras požiūris į pasaulį, bendri siekiai, idėjos?
Mūsų požiūriai kartais ir susikerta, bet mus vienija kūrybiškumas, noras padaryti kuo geriau ir profesionaliau. Idėjos irgi. Operatorius yra parašęs kursinį darbą iš Michelio Foucault. Man yra taip faina, kad tai yra žmogus, kuris nebūtinai yra nufilmavęs 10 filmų, bet kuris viską supranta taip giliai ir filosofiškai.
Ar nemanai, kad autorinis, nepriklausomas kinas darosi mainstream kultūros dalis?
Aš net nežinau – darosi, ar visada buvo. Meno rinka yra atskira finansinė rinka – čia nėra jokios paslapties. Tiesa yra ir tai, kad Europoje absoliuti dauguma filmų neneša jokio pelno ir yra finansuojami iš valstybės pinigų. Tas finansavimas kol kas privalomas, kad industrija išvis išsilaikytų. Apskritai, taip – autorinio kino rinka yra netgi atskira nuo komercinio kino, ypač Europoje. Mes Lietuvoje kartais to nesuprantame, nemokame lyginti. Tokie filmai, kaip „Tadas Blinda“ yra įdomūs plačiam žiūrovų ratui Lietuvoje, bet jie užsienyje niekam nebus įdomūs. Tai ir yra specifinis, komercinis kinas, kuris gali būti populiarus tik toje tautoje, bet ne kitur. O europietiškas meninis kinas turi mažesnę auditoriją, bet tarptautinę.
Ar teisingai supratau: tu sakai, jog mes kol kas negalime patys išlaikyti savo kino?
Aš kalbėjau ir bendrai Europos mastu, bet Lietuvoje situacija panaši. Įdomu tai, jog komerciniai filmai, kaip „Tadas Blinda“ ar „Redirected“, gauna valstybinį finansavimą, bet vistiek, kiek skaičiau, dar neatidirbo visų išlaidų. Iš tikrųjų, aš esu už finansavimą netgi ir tokių filmų. Kadangi yra maža ir komercinių filmų rinka, ją irgi reikia skatinti. Komercinis ir meninis kinas susikerta, nes tie patys profesionalai gali dirbti prie kelių filmų ir išlaikyti save, visai tai susiję. Galų gale, daugiau žmonių eina į kino teatrą. Tai irgi yra gerai, nesvarbu, koks ten filmas. Aš esu už finansavimą, net ir komercinių filmų.
Išskiri meninį ir komercinį kiną. Manai, kad komerciniame kine meno nėra?
Yra, bet tai daugiau ekonominis rinkų klausimas. Skirtingi platintojai, rodytojai, netgi kino teatrai, kurie rodo komercinį kiną ir kurie orientuojasi į meninį kiną. Man nesinorėtų, kad Lietuvoje būtų lyginama: „Vat, į tavo filmą nenuėjo tiek, kiek į „Tadą Blindą“. Arba atvirkščiai, kad būtų sakoma: „Vat, „Tado Blindos“ niekur nerodė užsienyje“. Turi būti skirtingi vertinimo kriterijai.
Grįžtant prie tavęs. Visuose tavo filmuose yra homofobijos tema. Ar tu kuri filmus norėdamas sužadinti susidomėjimą rodoma istorija ar sužadinti susidomėjimą homofobija? Kas labiau skatina?
Vėlgi, formuluočiau atvirkščiai. Tikros realijos sukuria įdomias istorijas, tragedijas ir yra gera medžiaga dramai. Homofobija, kurią aš patyriau asmeniškai, man atrodo gera medžiaga dramai, todėl aš ją naudoju. Savo filmais nesiekiu edukuoti žmonių. Savo viešais pasisakymais, interviu – galbūt siekiu, taip sakant, skleisti žinią. Savo filmais – ne. Tai turi būti visai kitokie filmai, kad pamokytų tautą. Aš to nenoriu, man tai neįdomu. Galėtų sukurti „Valentinas 3“ su gėjumi personažu, kuris pakeis žiūrovų nuomonę apie gėjus. Aš tam tik paplosiu, bet man tai neįdomu.
Homofobija Lietuvoje po penkių metų. Predikcijos?
Manau, kad situacija pagėrės. Šiuo metu turime nemažai įžymybių, kurios pasisako už LGBT teises, bendruomenės vis daugiau solidarizuojasi, buriasi, atsiskleidžia, tad po penkių metų turėtume turėti bent minimalų partnerystės įstatymą. Sunku pasakyti.
Antikos laikais meilė tarp vyrų buvo norma, galbūt netgi kultas. Vėliau homoseksualus ėmė persekioti, o atviras šios lytinės orientacijos deklaravimas suaktyvėjo tik nuvilnyjus sekso revoliucijai. Kur, dabartiniame globaliniame, kultūriniame, istoriniame kontekste, esti homoseksualumas? Ką jis lemia?
LGBT žmonių teisių padėtis pasaulyje skirtinga. Tarkime, Ugandoje šią savaitę buvo priimtas užsakymas, kuriuo homoseksualumas baudžiamas įkalinimu. O Amerikoje, Vakarų Europoje jau priimami santuokų įstatymai. Lygiateisiškumas didėja. Ir Vakarų Europoje yra daug homofobijos – tarkime, yra atliktų tyrimų, pagal kurių duomenis daugelis benamių yra iš namų išmesti homoseksualai. Labai didelė problema yra ir transfobija. Tų problemų yra, o Lietuvoje jų dar daugiau.
Ar žmonėms reikalinga lytis?
Labai, labai keblus klausimas, kur galima leistis į didžiausias filosofines diskusijas – kas yra lytis ir lytiškumas? Man lytis yra svarbu. Romantine prasme, man patinka tik vyrai, moterys man nepatinka. Todėl negaliu meluoti, kad man lytis yra nesvarbi. Jeigu atvirai, aš pats manau, kad lytis yra formuojama ir kultūriškai, ir biologiškai.
O kuo labiau?
Negalima sakyti, kuo labiau. Būtent ir transseksualų atvejis parodo, kad lytis yra svarbi – žmogus tvirtai jaučiasi dėl lyties keitimo, nors iš tikrųjų jam atrodo, kad jis net nepakeičia, o susigrąžina tą lytį, kurią turėjo turėti. Tokie atvejai rodo, kad lyties pojūtis yra stiprus ir tikras, todėl neskubėčiau sakyti, kad lytis yra nereikalinga ir ją reikėtų atmesti. Manau, kad mes skirtingai patiriame lytį. Auklėti vaikus ir žmones reikėtų remiantis vertybėmis, o ne lytimi. Kažką turi daryti ne dėl to, kad esi berniukas ar mergaitė, o tiesiog dėl to, kad tai teisinga.
Titulinė straipsnio nuotrauka – Tomo Kurkino.