Romano Polanskio „Akligatvis“: filmas – žaisliukas

Parengė Rūta Birštonaitė

Romano Polanskio „Akligatvis“ (Cul-de-sac, 1966) – aštri, glausta, nors ir trunkanti beveik dvi valandas, juodojo humoro novelė apie buitinę neapykantą.

Absurdiška istorija rutuliojasi Lindisfarno saloje, kurios prieigas nuolat užlieja potvynis. Saloje stūksanti XI amžiaus pilis lyg miražas iškyla dviem gangsteriams amerikiečiams, nešantiems kailį po nenusisekusio nešvaraus darbelio. O štai kudakuojančių vištų užvaldytoje pilyje režisierius įkurdina labai savotišką porelę – užguitą vyriškį su jauna žmona. Gangsteris Dikas ketina jų namuose slaugyti merdėjantį sėbrą ir laukti atvykstančio boso, tačiau Diko dėka atsidengia sutuoktinių jausmų atrofija, pridengta žaismingu infantilumu. Įprastą siužetą apie nedorėlių įkaitais tapusius personažus Polanskis paverčia mizantropijos persunktu pasakojimu apie iš esmės neįmanomą žmonių sambūvį.

Šiuose namuose viskas mirtinai įgrisę kaip tas kasdieniu veikėjų racionu tapęs omletas. Negana to, įsibrovėlis tik dar labiau pakursto žmonos neapykantą sutuoktiniui ir galutinai sugniuždo apsiginti nesugebantį vyrą. Nelieka nieko kita, tik visiems drauge tuštinti svaigiųjų gėrimų atsargas ir atsiduoti žlugimui. Mizantropiškas karnavalas pasiekia kulminaciją, kai apsireiškia netikėtų svečių grupelė, ir panieka, cinizmas, veidmainystė sumirga tokiomis spalvomis, kad net ir niekšas Dikas dėbčioja į aplinkinius su pasidygėjimu. Iš tiesų – šiame filme visi personažai savaip nemalonūs ir atstumiantys, įskaitant nervus tampančias vištas ir kaprizingą vaiką, suniokojantį neįkainojamą vitražą.

Kita vertus, malonumą teikia aktoriai, kurie vaidina tiesiog pasiskonėdami. Hiperaktyvios žmonos vaidmenį filme atliko Françoise Dorléac, tragiškai žuvusi vyresnioji Catherine Deneuve sesuo. Tačiau nuostabiausias, žinoma, gangsterį Diką suvaidinęs Lionelis Standeris – su koloritinga išpurtusia marmūze ir gergždžiančiu balsu, tiesiog tobulai pritinkančiu prie akmenuoto ir smėlėto gamtovaizdžio.

Beje, galima sakyti, kad filme vyksta net dvigubas vaidinimas, mat čia nuolat vaidina ir aktorių sukurti personažai. Pusryčiai, maudynės, kapo duobės kasimas – kiekvienas veiksmas čia paverstas mažu spektakliuku. Net ir Dikui kurį laiką tenka apsimesti tarnu, pasirišusiu „Dior“ kaklaraištį, ir šitoks vaidmuo jam visai neblogai nusiseka.

Apskritai toks įspūdis, kad filmas sukurtas vienu atsikvėpimu. Spartus pasakojimas tiesiog verčiasi kūliais, taigi ne visad ir suprasi, kada veikėjų veidus iškreipia sarkastiška šypsena, o kada – skausmo ar įtūžio grimasa. Ritmiškas, vientisas „Akligatvis“ – it prisuktas žaisliukas, kuris galėtų suktis be galo kaip filme vis skambantis Krzysztofo Komedos vargonėlių motyvas. Tačiau plokštelė susibraižo, melodija ima užsikirsti, ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau matyti – padėtis beviltiška. Tad personažams belieka isteriškai juoktis ir laukti, kol užsuktas mechanizmas subyrės iš vidaus.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Filmas „Akligatvis“ bus rodomas gruodžio 6 d. 16 val. ir 10 d. 18.40 val. „Skalvijos“ kino centre.