Šaltinis – arhiva.zagrebfilmfestival.com
Gruodžio 4–13 dienomis kino centras „Skalvija“ kartu su Lenkų institutu Vilniuje pristatys lenkų kino režisieriaus Romano Polanskio filmų retrospektyvą, kurioje bus parodyti 8 pilnametražiai filmai ir 5 trumpametražiai Lodzės kino mokyklos laikų darbai.
Režisierius, kurio tikroji pavardė Lieblingas, gimė 1933 m. rugpjūčio 18 dieną – likus lygiai šešeriems metams iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Žydų tautybės berniukas kartu su tėvais karo metu pateko į Varšuvos getą, kurį išformuojant kilo grėsmė keliauti į koncentracijos stovyklą. Su tėvo pagalba pabėgęs nuo vokiečių kariuomenės Romanas slapstėsi kaimeliuose apsigyvendamas katalikų šeimose. Tuo metu, kankinamas žiaurios realybės, režisierius atrado prieglobstį kino teatruose.
Jau pirmajame savo garsiniame (pusiau dokumentiniame) filme „Sugadinsime vakarėlį“ (Rozbijemy zabawę, 1957) režisierius apčiuopia žmogaus prigimtinio žiaurumo pradą. Į studentų vakarėlį nepatekę keli vaikinai, nutaria primušti organizatorių ir sukuria chaosą šokių aikštelėje, sukeldami masines muštines. Pokario arba kitaip Šaltojo karo metu gyvenančių jaunuolių veiksmas gali būti interpretuojamas kaip maištas prieš susiklosčiusią santvarką komunistinėje Lenkijos liaudies respublikoje.
Žmogaus žiaurumą ir abejingumo temą Polanskis toliau nagrinėja kitame savo trumpametražiame filme „Du žmonės su spinta“ (Dwaj ludzie z szafą, 1958). Šiame režisieriaus kūrinyje atsiranda siurrealizmo ir simbolizmo užuomazgų. Filme du nešantys spintą vyrai, išnirę iš jūros, keliauja į miestą. Tačiau su šiuo gremėzdišku baldu jiems nepavyksta patekti nei į tramvajų, nei į restoraną, nei į viešbutį. Spinta čia pasitelkiama kaip simbolis, metafora, ja norint atskleisti žmonių abejingumą ir žiaurumą vienas kitam. Skriaudžiami gyvūnai, mušami žmonės niekam aplinkui nerūpi. Miesto gyventojai užsidaro savo kiaute, užmerkia akis prieš vykdomus nusikaltimus, tapdami jų tyliaisiais bendrininkais.
Šaltinis – culture.pl
Siurrealistiškiausias režisieriaus Lodzės studijų laikų filmas „Lempa“ (Lampa, 1959) vaizduoja lėlininką, dirbantį prie žibalinės lempos. Kambaryje ant lentynų gulinčios, šešėliuose paskendusios lėlės kuria mistišką filmo atmosferą. Vyrui išėjus namo, patalpa tarsi atgyja – girdimas šnabždesys, žybsėti pradėjęs elektros jungiklis, primena siurrealistiškus, siaubo filmų siužetus. Tačiau ir šiame filme Polanskis paliečia abejingumo temą, vaizduodamas pro šalį einančius žmones, net neatkreipiančius dėmesio į ką tik užsiliepsnojusią patalpą.
Pirmą kartą režisierius paliečia karo temą filme „Kai krenta angelai“ (Gdy spadają anioły, 1959), pasakodamas senos moters pokalbį su praeitimi. Pastato rūsyje esančiame vyrų tualete dirbančią moterį supa garsai ir daiktai, nukeliantys ją į senus laikus. Jos akyse tarsi atsispindi abu pasauliniai karai. Praeitį ir dabartį Polanskis pasirenka vaizduoti skirtingai – spalvotai ir nespalvotai. Rodydamas nykią senutės nūdieną, režisierius ją rodo juodai baltą, reflektuodamas į jos niūrų gyvenimą. Per karą Aušvice praradęs motiną, Polanskis per moters portretą vaizduoja netekties temą.
Šaltinis – veehd.com
Visiškai kitoks yra jo antrasis studijų filmas „Dantinga šypsena“ (Uśmiech zębiczny, 1957). Vos dviejų minučių trukmės filmas vaizduoja vyrą pro langelį stebintį nuogą moters kūną. Galimai laiptinėje pasirodęs jos vyras veikėjui sutrukdo stebėjimo procesą. Vėliau sugrįžęs prie langelio jis pamato tą patį vyrą besivalantį dantis. Šis siužetas primena daugelį vėlesnių Holivudo filmų scenų, siekiančių sukelti auditorijai juoką, tačiau skirtingai nei šiame trumpametražiame filme jos praranda paveikumą.
Visuose programos filmuose režisierius istorijas pasakoja be dialogų, nebent kartais įterpdamas kokį sakinį, pasitelkdamas tik kamerą ir veikėjų kūno kalbą. Kameros judesiais, jos žaidimais su atspindžiais, veidrožiais („Du vyrai su spinta“), šėšėliais („Lempa“), Polanskis jau studijų laikais sugeba sukurti savitą filmų atmosferą, pasirinkdamas stebėtojo poziciją. Kamera jo kūriniuose išlieka objektyvi, neperšanti žiūrovui savo pozicijos, o dialogų nebuvimas tik patvirtina, kad istorijai papasakoti nebūtina žodžių.
Seansai:
Gruodžio 4 d. – 19 val., „Skalvija“
Gruodžio 9 d. – 17 val., „Skalvija“