fbpx
Filmų apžvalgos

„Rozmari kūdikis“ – siaubo lopšį sūpuojanti Polanskio ranka (apžvalga)

Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“ „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“
„Skalvija“ archyvas

Šiuolaikinė siaubo samprata vadovaujasi mums įprastais šablonais: šoku, garsu, įtampa, krauju, tiesmuka vizualika ir t.t. Net retsykiais pasirodantys atmosferinio siaubo perlai, kaip „Babadukas“ (The Babadook, 2014) ar „Jis tave seka“ (It Follows, 2014), neišvengia konvencinio siaubo klišių. Norint rasti „tyrą“ siaubo formą, besivadovaujančią atmosfera ir intelektiniu užtaisu, charakterių vystymu ir metodiška psichoanalize, tenka žengti gerokai atgal į praeitį. Į laikotarpį, kai grėsmė buvo tik nujaučiama ir neįkūnyta. Į kultūrinio ir filosofinio perversmo erą, kai pokarinio žmogaus mąstymo modeliai tik pradėjo taikytis prie „godariškų kino bangų“ ir „hičkokiškos“ įtampos subtilybių.

Būtent čia įžengia pirmas „amerikietiškas“ Romano Polanskio filmas „Rozmari kūdikis“, įkvėpęs tokias klaustrofobiškas siaubo klasikas, kaip „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973) ar „Ženklas“ (The Omen, 1976). Antrasis filmas garsiojoje „buto“ trilogijoje yra pastatytas pagal to paties pavadinimo romaną apie šių laikų raganas ir demonus. Anot knygos autoriaus Ira Levino, tai yra „ištikimiausia originalo adaptacija, kada nors nužengusi iš Holivudo“. R. Polanskis pirmą kartą adaptavo kito rašytojo darbą ir, pasak prodiuserio Williamo Castle’o, „nebuvo sužavėtas“ idėja laisvai interpretuoti svetimą viziją. Būtent todėl ilgi filmo kadrai yra prisodrinti knygos detalėmis: nuo drabužių spalvų ir tikslių datų žurnaluose iki identiškų scenų ir veikėjų judesių.

„Rozmari kūdikis“ pasakoja apie jauną porą, įsikrausčiusią į daugiabutį Niujorke, kuriame, anot šeimos draugo, daug metų dedasi nerimą keliantys įvykiai. Pagrindinė veikėja Rozmari (Mia Farrow) spindi energija, viltingumu, svajoja apie kūdikį ir jaukius namus. Tuo tarpu jos vyras Gajus (Johnas Cassavetes) yra niekaip sėkmės nerandantis aktorius. Netrukus jauna pora susipažįsta su smalsiais kaimynais Cestevetais (Sidney Blackmeris ir Ruth Gordon), kurių draugiškumas greitai tampa įkyrus ir įtartinas. Gajus ima leisti vis daugiau laiko su kaimynais, jam vis labiau sekasi karjeros atžvilgiu, o netrukus pastoja ir pati Rozmari. Keisti įvykiai prasideda jau nuo pirmų dienų ir jaunoji Rozmari pamažu ima įtarti sąmokslą, rezgamą prieš ją ir jos kūdikį.

Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“ Šaltinis – dvdbeaver.com
Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“
Šaltinis – dvdbeaver.com

Polanskis sau būdingu stiliumi sulieja realybės ir sapno kontūrus ir vaizduoja įvykius iš protagonisto perspektyvos, taip priversdamas žiūrovą rinktis tarp objektyviosios realybės ir subjektyvios Rozmari realybės. Iš vienos pusės, mistiški apeigų garsai už sienos, paslaptingos mirtys, neįtikėtini sutapimai ir t.t. gan anksti filme sudrebina įsitikinimą, jog viskas vyksta tik Rozmari galvoje. R. Polanskio režisūriniai sprendimai, įtikima naujokės Mia Farrow bei veteranės Ruth Gordon vaidyba (pastaroji už ją buvo apdovanota „Oskaru“), priverčia žiūrovą suabejoti realybės autentiškumu. Ribų tarp tikrovės ir iliuzijos ištrynimas palieka regėtoją nežinomybės būsenoje, o pastaroji, kaip ir būdinga „tyram“ psichologiniam siaubui, sukelia nesuklastotą egzistencinį drebulį.

Vis dėlto skirtingai, nei Ira Levino romane, kur paslaptis yra išlaikoma iki paskutinės akimirkos, R. Polanskis suteikia žiūrovams pakankamai daug informacijos. Įpusėjus filmui, skeptiška akis jau bus apsisprendusi dėl vykstančių įvykių kilmės (iš dalies tam, kad nereikėtų skęsti nežinomybėje). Filmui priartėjus prie epilogo, šitas baimingas apsisprendimas yra paveikus dėl savo kraupaus neišvengiamumo. Kai Rozmari sužino kraupią tiesą, žiūrovas paliekamas su giliu apmaudu, jog nujautė tiesą ir negalėjo nieko padaryti dėl to.

Panašus artėjančios tragedijos neišvengiamumas būdingas visai R. Polanskio „buto“ trilogijai. Tiek „Nuomininkas“ (The Tenant, 1976), tiek ir „Pasibjaurėjimas“ (Repulsion, 1965) vaizduoja pagrindinių veikėjų pažeidžiamumą, traumas ir egzistencines baimes klaustrofobiškoje terpėje. Susitapatinimas su veikėjais ir negalėjimas jiems padėti įtraukia žiūrovą ir nepalieka jo abejingo. Tačiau dėmesio centralizavimas į Katherine Deneuve personažą „Pasibjaurėjime“ turi kur kas daugiau sąsajų su Mia Farrow personažu dėl jų lyties.

Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“ Šaltinis – dvdbeaver.com
Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“
Šaltinis – dvdbeaver.com

Nesunku suprasti, jog moters psichoanalizė turi ypatingą vietą R. Polanskio kūryboje. Režisieriaus filmuose vaizduojamas moteris dažnai kamuoja identiteto krizė ir egzistencinis nerimas. Jų prigimtiniai moteriškumo ir motinystės mechanizmai dažnai yra „modifikuoti“ praeities įvykių – prievartos, incesto, smurto ir pan. Rozmari, net ir būdama filmo protagonistė, turi polinkį į savidestrukciją. Nuolatinis diskomfortas, fizinis skausmas yra „vardan kūdikio“, tačiau ilgainiui šios taurios vertybės yra užgožiamos vaizduojamo moters pasirinkimo būti išniekintoms, skriaudžiamoms. Toks dualistiškas moters vaizdavimas pažįstamas ir Larso von Triero kūryboje, ypač „Antikriste“, kuris turi ypatingai daug motinystės, mazochizmo, moteriško maišto ir saviniekos paralelių. Būti moterimi šių Europos kino meistrų vizijose yra grožio ir siaubo patirtis tuo pačiu metu.

Būtent todėl „Rozmari kūdikis“ yra toks efektingas: režisierius sujungia labai komplikuotą (ir lengvai subliūkštančią) antgamtinių jėgų temą su tuometinės Alfredo Hitchcocko eros tendencija baisėtis normalybe. Išmanydamas savo amatą, R. Polanskis išlaiko įtampą iki pačios paskutinės scenos. Tam tikra prasme jis net pranoko A. Hitchcocką. Tiek „Rozmari kūdikis“, tiek A. Hitchcocko klasika „Įtarimas“ (Suspicion, 1941) yra apie mylinčias žmonas, kurios pamažu ima įtarti pačius baisiausius dalykus apie savo vyrus. Tačiau „Įtarime“ sunku patikėti antagonisto grėsme, kai tuo tarpu lengva familiarizuotis su Rozmari personažo baimėmis. Labai neįprastos aplinkybės, kuriose ji atsiduria, leidžia žiūrovams patikėti grėsme ir būti užliūliuotiems.

Šitoks kinematografinis hibridas, atvėręs naują erą savo žanrui, nėra paliekamas be spekuliacijų. Drąsesni knygos ir filmo gerbėjai piešia paraleles tarp siužeto ir realių tuometinės Vakarų kultūros aktualijų. Rozmari personažas tapatinamas su pačiomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios tarp 50–60-ųjų švytėjo viltingumu, meile, šeimos vertybėmis ir t.t. Tačiau viskas greitai pradėjo keistis – Vietnamo karas, brolių Kenedžių nužudymai, Martino L. Kingo mirtis, narkotikų bumas ir t.t. morališkai užteršė šalį. Kaip ir siužete, tamsiosios jėgos, pasinaudodamos protagonistės tyrumu ir gerumu, sukūrė erdvę gimti „kultūriniams antikristams“. Ironiška, tačiau po pusės metų įvykę kraupūs įvykiai R. Polanskio šeimoje suteikė pačiam filmui daugiau mistikos ir mitologijos.

Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“ Šaltinis – dvdbeaver.com
Kadras iš filmo „Rozmari kūdikis“
Šaltinis – dvdbeaver.com

Tačiau atmetus visas spekuliacijas, R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ tarnauja kinui kaip psichologinio siaubo ir įtampos gairė, prisodrinta psichoanalizės, religijos, motinystės simbolizmu bei to laikotarpio kultūriniais virsmais. Po to sekę siaubo perlai „Egzorcistas“, „Ženklas“ ir net Scotto Ripley‘o „Svetimas“ (Alien, 1979) pasižymi tuo pačiu klaustrofobišku įtampos ir nerimo sukoncentravimu mažoje fizinėje erdvėje.

Filmo įžangoje skamba nejauki, tačiau artima Kryzstofo Komedos lopšinė. Kamerai judant per Niujorko džiunglių viršūnes, vaizdas galop sufokusuojamas į intymią moters dramą ir nepaleidžiamas iš režisieriaus kumščio iki paskutinės scenos, kai pasąmoningi moters instinktai manifestuoja aukščiau šiurpinančiai normalios realybės. Kamera vėl pajuda virš miesto stogų, ir žiūrovas pabunda iš individualaus košmaro atgal į kolektyvinį.

Filmo anonsas:

Seansai:

Gruodžio 5 d. – 20.30, „Skalvija“

Gruodžio 11 d. – 17.20 (pristatys Mantė Valiūnaitė), „Skalvija“

Komentarai
Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!