Veikiausiai nepameluosiu sakydamas, jog moderni Lietuvos kultūra nėra itin dosni siaubo žanro mylėtojams. Jei užsienio produkcija šalyje dar neblogai reprezentuojama, tai pažvelgus į vietos kūrybą vaizdelis atrodo liūdnokas.
Pagalvojus apie literatūrą mintyse iškyla vos du romanai – dar tarpukariu rašytas Justino Pilyponio „Vampyras iš Brijači pilies“ (1939) ir gerokai šviežesnis Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“ (2008). Pirmasis romanas šiandien atrodo juokingai prastai, antrasis – vis dar įtraukia ir yra vertas dėmesio. Apie siaubo filmus galima pasakyti panašiai.
Pirmuoju siaubo žanro filmu šalyje prieš kone dešimtmetį titulavosi „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius, 2014). Deja, drąsus – tai buvo debiutinis režisieriaus pilnametražis – užmojis sukurti pirmą lietuvišką siaubeką neįtikino nei kritikų, nei publikos. Na, o antrasis bandymas – šiuo metu kinuose besisukantis, taip pat debiutinis režisieriaus pilnametražis, Jono Trukano filmas „Rūpintojėlis“. Ar šiam filmui sekasi geriau?
Neturint rimtesnės savo siaubo kūrinių tradicijos, nuoširdžiai nežinojau ko tikėtis iš „Rūpintojėlio“. Filmo reklama visu garsu rėkė, jog tai „siaubo filmas“, bet daugiau informacijos nepateikė. Filmo pavadinimas mintis kreipė link nūnai populiaraus „folk horror“ („etno-siaubo“?) žanro, o salėje vietoje tikėtųsi nacionalinių pelkių ar miškų dvasių gavau kibirus kraujo ir pagal visas žanro tradicijas sukaltą „slasher‘į“ („skerdžių“?).
J. Trukanas visa širdimi myli ir puikiai išmano siaubo filmus, jų istoriją. Užtenka įsijungti jo ir kino kritiko Dmitrijaus Gluščevskio tinklalaidę „Žarnų malūnas“, jog tuo įsitikintumėte. Tai puikiai matosi ir filme „Rūpintojėlis“. Trumpas filmo turinio atpasakojimas puikiai pasitarnauja ir visų „slasher“ filmų tropų demaskavimui.
Klasės nuoboda Marius (akt. Šarūnas Rapolas Meliešius) gauna paskutinę progą sužibėti bendramokslių akyse. Sugriuvus planams jis staigiai parūpina naują „plotą“ mokyklos išleistuvių šventei – nuošalią sodybą. Tačiau sodybos praeitis tamsi – kadaise čia gyvenusi šeima tragiškai žuvo, vieninteliam likusiam gyvam šeimos galvai Algiui (aktorius gali jus nustebinti) kiek „pasisuko varžteliai“, palikęs sodybą, pilną keistų skulptūrų, jis dingo kaip į vandenį. Į sodybą atvykę abiturientai pasineria į alkoholio, narkotikų ir meilės šventę, kurios metu nukenčia minėtos skulptūros. Bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, o tautodailininko įrankių arsenalas tinka ne tik medžiui skobti. Saulę pasveikins tikrai ne visi…
Čia telpa visi esminiai „slasher“ žanro naratyviniai konstruktai – ir praeities traumos, ir nūdienos nuodėmės, kurias reikia išpirkti krauju, yra ir savotiška „skaisti mergelė“, kuri dažniausiai lieka paskutinė akistatoje su žudiku. Filmo personažų abiturientų sąrašas taip pat rinktinis: populiarusis sportininkas, populiariojo sportininko mergina, populiariojo sportininko merginą įsimylėjęs nepopuliarus vaikinas, alternatyviosios kultūros veikėjas, visuomet apsinešęs veikėjas, seksualinių poreikių nekontroliuojančių veikėjų pora ir t. t.
Na, trūksta gal tik etninių mažumų atstovo, kuris tikrai mirtų pirmas. Kiek pakeisk vardus bei vietovardžius ir štai jau turėsi „Penktadienis, 13-oji“ („Friday the 13th“, rež. Sean S. Cunningham, 1980) anonsą. Su pastaruoju filmu „Rūpintojėlis“ dalinasi ir kai kuriais vizualiniais panašumais.
Tačiau klasikinė „slasher‘io“ formulė šiandien yra nuvalkiota dviženklėse filmų „Helovinas“ („Halloween“, rež. John Carpenter, 1978) ir „Penktadienis, 13-oji“ tęsinių eilėse. Pastarieji vargiai baugina bent kiek labiau išprususį žanro mėgėją. Jie retkarčiais kelia pasišlykštėjimą (įmantrios žudymo scenos), trumpalaikį nustebimu paremtą išgąstį („jump scare‘ai“), bet dažniau šie filmai žiūrovą linksmina.
Panašu, jog tai puikiai suprato ir „Rūpintojėlio“ kūrėjai. Filmas gal ir įvarytų siaubo mano mamai (na gerai, šalia sėdėjusi siaubo filmų privengianti draugė sakė, jog jai buvo baisu, bet vietomis ir linksma), tačiau man jis kėlė tik nenumaldomą džiaugsmą. Džiaugsmą dėl to, jog neišklysdami iš griežtų žanro rėmų filmo kūrėjai sugebėjo originaliai ir (savi)ironiškai pažvelgti į medžiagą, pažaisti su nusistovėjusiais personažų modeliais, sulaužyti vieną-kitą taisyklę, taip ne kartą nustebindami siaubo filmų žiūrovą.
Iš tiesų, „slasher“ žanre „Rūpintojėlis“ turi tiek originalumo, kiek nerastum keliuose minėtų Holivudo didžiūnų tęsiniuose juos kartu sudėjus, na, o visa kita – jau tik geresnės „kečupo“ (kraujo) kokybės, t. y. finansų, klausimai.
Antra vertus, pasijuokti progų filme ras ir gerai žanro taisyklių nepažįstantis žiūrovas, tam jų gausiai suteikė autoriai – čia apstu komiškų situacijų, juokelių, netikėtų žinomų veidų pasirodymų. Savo esme „Rūpintojėlis“ – komedija, filmas, kurį linksma žiūrėti, ir, tikiu, buvo linksma kurti. Beje, siaubo filmas „Rūpintojėlis“ kaip komedija yra juokingesnis už daugelį lietuviškų komedijų-komedijų.
Džiugina filmas ir kitais aspektais. Visų pirma, šviežiais aktorių veidais. Jauname aktorių kolektyve nerasime lietuviškam kinui vis dar būdingo teatrališkumo, nepavyks išskirti bent vieno, ryškiai prastesnio už kitus pasirodymo. Tai – tikra atgaiva. Aplodismentai aktorių atrankos režisierei Marijai Kavtaradzei ir visiems aktoriams. Puikus filmo garso takelis, kuriame galima išgirsti netgi kankles; bei vizualinė pusė.
Lyginant su kitais lietuviškais filmais stipriai atrodo ir filmo scenarijus. Pagaliau galima girdėti natūraliai skambančius lietuviškus dialogus, nesiraukyti dėl idiotiškai perdėto ar, atvirkščiai, nenatūraliai mažo riebių keiksmų kiekio. Visgi, jei reikia leisti į filmą kritikos strėles, tai jos visų pirma krenta čia.
Ištemptą filmo pradžią, kai nekantraudamas lauki, kada jau čia tas žudikas pradės vieną po kito retinti gerokai per didelį aktorių kolektyvą, galiu pateisinti. Lėtai eiga prasidedantis „Rūpintojėlis“ po kurio laiko šoka tiesiai į šeštą pavarą, masinės panikos scenos filme vienos geriausių ir iš tiesų sugebančios bauginti. Tačiau finaliniam susidūrimui filme akivaizdžiai pritrūksta ugnelės. Pasitaiko ir neįtikinančių loginių kliurkių, bet jos tokiuose filmuose nieko naujo.
Bet kokiu atveju „Rūpintojėlis“ yra puikus debiutinis pilnametražis filmas, aiškiai išsiskiriantis tarp nykokų lietuviškų pramoginių kino filmų. Kiekvienas šalies siaubo filmų mylėtojas turėtų suskubti jį pamatyti kino ekranuose, o vakare spragėsius kine norinčios pagriaužti jaunimo kompanijos (į kurias, visų pirma, ir orientuotas filmas) taip pat gerai praleis laiką.
Linkiu, jog kino teatruose „Rūpintojėlis“ pateisintų autorių lūkesčius, mat tikrai noriu išvysti daugiau panašios lietuviškos produkcijos. Na, o po kino salių „Rūpintojėlis“, manau, nepadarytų gėdos atsiradęs ir didžiausiose pasaulio internetinio turinio platformose, jis niekuo nenusileidžia, pavyzdžiui, panašiems lenkiškiems filmams, šiandien pasiekiamiems „Netflix‘e“. Tad lai malūnas sukasi!
Filmo vertinimas:
Režisūra – 8
Scenarijus – 7
Kinematografija – 8
Aktorių darbas – 9
Muzika – 8
Filmo anonsas: