Roberto Daškevičiaus nuotrauka
Lietuvoje viešėjusi režisieriaus Aleksejaus Germano našlė Svetlana Karmalita ne tik „Kino pavasario“ žiūrovams pristatė vyro režisuotus filmus, bet susitikimo metu pasidalino prisiminimais apie šviesaus atminimo kino genijaus gyvenimą.
Kiek laiko užtruko „Sunku būti Dievu“ kūrimas nuo scenarijaus iki filmo pabaigos?
Sunku pasakyti, kaip buvo nuo pat pradžios, nes tada Aleksejaus nebuvo mano gyvenime. Mes susipažinome 1968 metų rugpjūčio 21-ąją, o 23 dieną jis gavo telegramą, kad filmo „Sunku būti Dievu“ scenarijus yra uždraustas ir net neverta svajoti apie filmavimą. Visa tai įvyko grynai dėl politinių priežasčių ir darbas nutrūko. Praėjo labai daug metų. Kai prasidėjo „Perestroika“, mes nusprendėme iš naujo parašyti scenarijų, nes Aleksejus niekada neatsisakė savo idėjos kurti šį filmą, visą laiką apie jį galvojo. Vis dėlto, kai pabandėme perrašyti scenarijų, mums nepavyko, nes nesupratome, kodėl veiksmą reikia įvilkti į senovinius rūbus ir, kodėl negalima visko papasakoti kur kas paprasčiau, todėl mes vėl sustojome. Ir tik 2000 metų pradžioje pasiryžau dirbti su paskutiniu scenarijumi.
Kaip klostėsi režisieriaus santykiai su pagrindiniu aktorium Leonidu Jermolniku?
Jie buvo sudėtingi. Iš pradžių netgi labai, tačiau antroje filmavimo darbų dalyje jie netgi susidraugavo ir aktorius pagaliau pradėjo suprasti, ko iš jo nori ir kam visa tai vyksta. Ir tada atsirado kažkokia vienybė, jie pradėjo suprasti vienas kitą iš pirmo žodžio. Beje, Aleksejaus filmuose dirbo labai daug aktorių, kurie buvo garsūs savo kominiais vaidmenimis. Lioša sakydavo, kad jei aktorius puikiai moka vaidinti komedijose, jame glūdi labai stiprus vidinis dramatizmas.
Kiek laiko užtrukdavo nufilmuoti tokias ilgas mizanscenas kaip, pavyzdžiui, filme „Mano draugas Ivanas Lapšinas“?
Po to, kai būdavo patvirtintas scenarijus ir aktoriai, pats neįdomiausias dalykas, kuris tekdavo Aleksejui, tai būdavo tai, kaip visa tai atrodys ekrane. Jam pati neįdomiausia užduotis buvo papasakoti gryną nuogą istoriją. Jis visada tvirtindavo, kad personažas bus įtikinamas tik tada, jei mes patikėsime jo santykiu su aplinka. Ne tik, kaip jis reaguoja į aplinką, bet ir kaip aplinka reaguoja į jį. Be to istoriją pasakoti yra nuobodu ir neįdomu. Ir tada, jau filmavimo metu, Alioša pradėdavo kurti tą pasaulį, kurį norėjo parodyti ekrane. Todėl kartais pasakojama istorija nueidavo į antrą planą, o į pirmą patekdavo herojaus aplinka.
Filmavimo darbai vykdavo taip: iš pradžių Aleksejus patvirtindavo dekoracijas, tik tada jas pradėdavo gaminti. Jis tikrindavo ir tvirtindavo parašu kiekvieną smulkmeną, taip pat ir kostiumus. Negalėjo būti nė vieno atsitiktinio daikto. Be to, jis dirbo su labai talentingais operatoriais ir jų vaidmuo buvo labai svarbus, nes jie privalėjo ne matematiškai vedžioti kamerą bėgiais, o visu vidumi jausti tą visatą, kurią norėjo sukurti Aleksejus. Ir kartais būdavo akimirkų, kai viskas vyksta puikiai, visi pasiruošę, matome, kaip dirba operatoriai, tada jau jis sakydavo „Motoras“ ir pradėdavome filmuoti. Tačiau kartais būdavo lygiai tas pats, tačiau jis neleisdavo pradėti filmavimo. Nežinia, kodėl. Taip galėdavo prabėgti keletas dienų. Aš pati pykdavau, slankiodavau iš paskos ir sakydavau: „Saulele, katinėli, kas yra, kodėl vis nefilmuojam, juk viskas puiku? O jis sakydavo: „Atstok“. Vadinasi, kažko jam trūkdavo.
Ką reiškia gyventi su tokiu žmogumi?
Buvau prie to pripratusi. Galiu pacituoti kitus žymius žmones. Aišku, aš jokiu būdu nesilyginu savęs su jais, nes jų nuopelnai yra kur kas didesni. Taigi, kai Federico Fellini žmonai Giuliettai buvo užduotas toks pat klausimas, ši atsakė: „O jūs galvojate, kad kur kas lengviau būtų gyventi su kvailiu?“
Ir vis dėlto, Jūs gyvenote su kiaurą parą dirbančiu režisieriumi?
Aš gyvenau ne su režisieriumi, o su teisėtu vyru. Taip, kadaise svajojau apie tai, kad mano vyras bus šeimyniškas žmogus, gulės ant sofutės priešais televizorių. Ir iš tiesų gavosi taip, kad kai mes grįždavome namo po darbų, Lioša, kuris mėgdavo arba vaikščioti, arba gulėti, bet nepakęsdavo sėdėti, guldavosi ant sofos ir mąstydavo. Galų gale jis sugalvodavo tokių įdėjų, kurios man buvo visiškai netikėtos, ir tai buvo puiku. O buityje Aleksejus turbūt vienintelį veiksmą – įsijungti televizorių – ir temokėjo. Manau, jis net neįsivaizdavo, kaip įjungti dujinę viryklę, Bet man to užteko, kad su tuo vyru jausčiausi pati laimingiausia.
**
„Kino pavasaryje“ rodomame A. Germano filme „Chrustaliovai, mašiną!“ Sonios Marmeladovos vaidmenį sukūrė garsi lietuvių aktorė Nijolė Narmontaitė.
Paprašyta pasidalinti prisiminimais, ką reiškia dirbti su tokiu gabiu žmogumi, aktorė N.Narmontaitė su jauduliu pasakojo apie pažintį su Aleksejumi: „Buvau pakviesta į susitikimą su juo. Vos mane išvydęs, režisierius pasipiktino, neva, kodėl jam atsiuntė kažkokią manekenę iš Lietuvos, o ne aukštą, drūtą moteriškę. Išvažiavau namo su ašaromis akyse. Tiesa, nežinau, kas nutiko vėliau, bet po kelių dienų manęs buvo paprašyta grįžti atgal. Daugiau niekada gyvenime nepatyriau to, ką dirbdama su Aleksejum Germanu.“
„Jis buvo unikalus režisierius. Jei reikėdavo, vieną epizodą filmuodavome paromis arba net savaitėmis, nes jam rūpėjo, kad kiekviena detalė būtų savoje vietoje, kad kiekvienas ištartas žodis nuskambėtų taip, kaip jis įsivaizduoja. Kadangi mobiliųjų telefonų tuo metu nebūdavo, visi aktoriai sėdėdavome viešbučio kambariuose ir laukdavome skambučio, kad mums jau reikia pasirodyti filmavimo aukštelėje. Būdavo, išeiname visi į koridorių, duris paliekame atvertas, susėdame ant žemės ir šnabždamės, kad jokiu būdu nepraleistume gyvybiškai svarbaus skambučio“, – pasakoja N. Narmontaitė, – režisierius buvo labai griežtas, reiklus, bet tuo pačiu ir be galo geras, jautrios sielos žmogus. Man teko garbė apsilankyti jo ir Svetlanos namuose. Pamenu, kad net nemačiau, kaip jie gyvena, kokiais baldais apstatyti namai, nes aš tiesiog sėdėjau iš jaudulio praverta burna ir neatitraukdama akių nuo šių iškilių žmonių“.
Apie festivalį:
19-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ vyks 2014 m. kovo 20 – balandžio 3 dienomis. Tai – didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyta apie 250 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių. Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt
