fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Scanorama

„Šaltasis karas“: išsiilgusiems klasikinio kino ir meilės (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šaltasis karas“

Naujausio režisieriaus Paweło Pawlikowskio filmo, Kanuose nusiraškiusio apdovanojimą, o vėliau Lenkijos deleguoto į „Oskarus“, laukiau. Ne aš viena – į du „Scanoramos“ metu vykusius seansus susirinko pilnos salės. Nuo lapkričio 30 d. kino teatruose jis pabus ilgiau.

„Dwa serduzska cztery oczy ojojoj…“ (liet. dvi širdelės, keturios akys), – čiulba liaudiškais kostiumais ir gėlėtomis karūnomis aprengtų jaunų merginų choras. „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, 2018), kaip ir pagrindinė jo melodija, yra apie meilę. Išklausius tokią istoriją, išsprūstų „Ojojoj“. Anot režisieriaus, jį įkvėpė jo tėvai, buvę „patys įdomiausi dramatiški personažai, kuriuos sutikau… Abu stiprūs, nuostabūs, bet kaip pora – tikra nelaimė“. Jų audringi santykiai, trukę apie 40 metų, autoriui tapo moliu, iš kurio jis nulipdė visą „Šaltojo karo“ istoriją. Kūrinį Pawlikowskis dedikavo savo tėvams, personažams perleido jų vardus – Zula ir Wiktoras.

Herojai susitinka 1949 m., kai Viktoras (Tomasz Kot) kartu su kolege Irena (Agata Kulesza) keliauja po šalį ir įrašinėja liaudies dainas, o netrukus, matome, renka choristus ir šokėjus į naują liaudies dainų ir šokių ansamblį. Jis vadinasi „Mazurek“ yra garsiojo „Mazowsze“ atitikmuo. Į atranką ateina žavi ir šiek tiek netašyta Zula (Joanna Kulig). Padainavusi rusišką dainą iš filmo, ji išsiskiria iš kitų ir patenka į kolektyvą. Netrukus ir į melancholiškojo pianisto ir kompozitoriaus Viktoro glėbį. Taip prasideda jųdviejų penkiolika metų trunkančios ryšys, kurio tėkmę stebėti gražu ir pavydu, bet ir liūdna.

Džiazinė dainos „Dwa serduzska“ versija:

https://www.youtube.com/watch?v=eJ9i8xhDaZQ

Ekrane matoma gyva, banguojanti ir labai galinga tos didžiosios meilės istorija, kertanti sienas (Berlynas, Paryžius, buvusi Jugoslavija), pakelianti fizinį skausmą, nepaisanti ideologinio Stalino portreto, kabančio už nugaros, duotų įžadų kitiems, nieko.

Dvi širdys ir verkiančios akys iš dainos – tai jie. Filmo spalvos, nors ir neplanuotos, – juoda ir balta – tai jie, o priešais šias dvi skirtingas asmenybes – totalitarinis režimas, neleidžiantis būti kartu, ribojantis kūrybą ir kitas laisves, meną paverčiantis įrankiu. Tokia filmo pavadinimo prasmė. Nepalankus herojams, bet parankus režisieriui, pasitarnauja ir pats laikotarpis. Todėl ši sudėtinga ir graži istorija šiandienos fone atsitikti negalėtų, mano Pawlikowskis. Aš su juo sutinku.

Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
GPĮ archyvas

„Šaltasis karas“ fragmentiškas, chronologine tvarka sudėliotas iš įsimylėjėlių susitikimų ir išsiskyrimų. Kas vyksta tarpuose, filme pažymėtų baltais skaičiais juodame fone (nurodomi metai), kartais tampa aišku iš konteksto. Aiškių paaiškinimų nėra, bet ir netrūksta. Nes ne viską reikia parodyti, o žiūrovui žinoti.

Atskiro paminėjimo reikalauja Joannos Kulig vaidyba. Pernelyg nesiplėsiu, bet aktorė sugebėjo įkūnyti ir užsispyrusią bei pašėlusią jauną merginą su grifka ir kasele, ir subrendusią moterį, ir dar daugiau veidų turinčią asmenybę. Jos sukurtas personažas dinamiškas lyg gyvsidabris, temperamentingas ir charizmatiškas. Manau, Zulą galima pavadinti femme fatale.

Originali ansamblio „Mazowsze“ versija:

 

Dar šiek tiek apie tai, kaip P. Pawlikowskis ir J. Kulig susipažino. Tai įvyko prieš dešimtmetį, kai režisierius ruošėsi „Idos“ (Ida, 2013), projektui. Aktorė dėl šviesių plaukų ir slaviškų bruožų jaunos žydaitės vaidmeniui netiko, tačiau ją įsiminė. Vėliau specialiai jai parašė rolę filme „The Woman in The Fifth“ (2011). Kai P. Pawlikowskiui galiausiai pavyko sukurti „Idą“, J. Kulig epizodiškai ten sudainavo. Šįsyk ir, rodos, pirmąkart jai galų gale atiteko pagrindinis vaidmuo. Tam ji ruošėsi – pusmetį lankė liaudies šokius, ir, nors yra puiki dainininkė, išmoko dainuoti žemu balsu, kurį girdime filme.

Be J. Kulig, „Šaltame kare“ vaidina daugiau su režisieriumi anksčiau dirbusių aktorių, kūrybinės komandos narių. Pavyzdžiui, Pawlikowskio „Idoje“ ir „Sisters of Mercy“ matyta A. Kulesza, montažo režisierius Jaroslawas Kaminskis, tas pats operatorius Łukaszas Żalis. Jei matėte „Idą“, tikriausiai prisimenate statišką jo kamerą. Kinematografiją, menančią nuotraukas, gyvus paveikslėlius, ten jis kūrė kartu su Ryszardu Lenczewskiu. Čia jis dirba kitaip, jį išjudina muzikos garsai ir judesiai – liaudies ansamblių muzika, džiazas ir netgi „Rock Around the Clock“. Taip pat verta paminėti ir pagirti garso takelio autorius Marciną Maseckį ir Mirosławą Makowskį.

Galbūt jau tapo aišku, kad filmą pamatyti rekomenduoju. Pabaigoje keliu klausimą – ar Pawlikowskis gaus antrą „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą? Labai įdomu! Jo paties mintys dabar tikriausiai sukasi kitur, pavyzdžiui, apie „Limonov“, gimstantį biografinį filmą apie rusų poetą ir politinį desidentą Eduardą Limonovą. 

Filmo anonsas:

Komentarai

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.