Festivalio „Scanorama“ archyvas
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Lietuvos žiūrovams suteikė progą pamatyti debiutinį pilnametražį italų režisierių Fabio Grassadonia ir Antonio Piazza darbą „Salvo“ (Salvo, 2013), geriausiu pripažintu Kanų Tarptautinės kritikų savaitės žiuri.
Filmas nukelia į Siciliją, tačiau jame neišvysime turistams skirtų, lankstinukų vertų vaizdų – saulėtų Palermo gatvelių, žydrų paplūdimių ar įvairių civilizacijų pėdsakus išsaugojusių architektūros paminklų. Kaip žinia, Pietų Italija garsėja ne tik tobulo skonio ledais ir citrusiniais vaisiais, bet ir įsišaknijusiu organizuotu nusikalstamumu. „Salvo“ mus nukels į kontrastų, šviesos, tamsos ir šešėlių pasaulį.
Pagrindinis veikėjas Salvo (palestinietis aktorius Salehas Bakri) yra su mafija susijęs samdomas žudikas. Tvirto sudėjimo, atšiaurių bruožų, santūrus, kone bejausmis, ribotos išraiškos. Salvo sužino savo būsimo taikinio vardą – Renato, ir be gailesčio atsikratęs informatoriaus įsilaužia į būsimos aukos namus. Tačiau prieblandoje skendinčiuose kambariuose Renato nėra. Iš magnetofono sklinda paprastos meilės dainos melodija, o šešėlyje sėdinti jauna mergina skaičiuoja pinigus. Renato sesuo Rita (Sara Serraiocco) pasuka galvą ir Salvo suvokia, jog mergina akla. Prasideda kvapą gniaužiantis žudiko ir jo nematančios, bet jo buvimą jaučiančios aukos šokis.
Įtampa pasiekia kulminaciją, kai Salvo nužudo grįžusį Ritos brolį ir nukreipia pistoletą į merginą. Atrodo, jos jau niekas neišgelbės, tačiau įvyksta savotiškas stebuklas. Rita pradeda matyti, o Salvo, užuot ją nužudęs, įkalina merginą apleistame sandėlyje.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Filmas akimirksniu užburia estetiniu minimalizmu, gebėjimu kalbėti vaizdu, sukuriama ir išlaikoma įtampa. Tyla, Ritos išraiškos, kone jusliniai kameros judesiai, nepaprastai subtilus žaidimas šešėliais ir garsais priverčia žiūrovą ne tik matyto, bet ir pajusti. Tai, kas paliekama už kadro, lygiai taip pat svarbu kaip tai, kas rodoma. Nors filmo režisieriai turėjo labai aiškią viziją ir kalbėjo konkretaus socialinio konteksto rėmuose apie konkrečios visuomenės problemas, paliekama plati erdvė žiūrovų interpretacijoms.
Salvo daugiau nei abejotinos moralės veikėjas. Tačiau filmo eigoje po truputį atskleidžiama daugiau jo bruožų – intuityvus noras stoti silpnųjų pusėn, kad ir kas jie būtų – užguitas šuo ar po padu prispaustas sutuoktinis. Filmo autoriai nepateikia tiesmuko atsakymo, kodėl Salvo nesiryžo nužudyti Ritos, tačiau iš šių detalių galima spėti, jog tai nebuvo fatališka meilė iš pirmo žvilgsnio, o poreikis pasielgti teisingai. Net jei teisingumo sąvoka čia negali būti vartojama įprasta prasme.
Geri filmai labai dažnai peržengia žanro ribas. Nors šioje juostoje remiamasis noir ir gangsterių filmų tradicija, čia nepamatysime daug veiksmo ir kraujo. Veiksmo filmams būdingi elementai stilizuojami ir išgryninami, daug dėmesio skiriama simbolikai. „Scanoramoje“ filmą pristatęs režisierius Antonio Piazza atskleidė, jog Ritos aklumas – jų visuomenės nenoras pripažinti egzistuojančių problemų, tam tikro moralinio aklumo metafora. Kai norėdamas išgyventi, privalai užsimerkti ir apsimesti, jog viskas gerai, ir kad aplinkui nevyksta baisūs dalykai. Ritos praregėjimas – stebuklas, kuriam įvykus galėtų kažkas pasikeisti. Tačiau, kaip pastebėjo ne itin optimistiškai nusiteikęs režisierius, jei stebuklas ir įmanomas, tai tik tarp dviejų žmonių.
„Salvo“
