© NonStop
Sausio 7 dieną „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje ir Kaune KINFO kino klubas „Pamatyk kine“ pristato filmą „Harakiri“ – drąsų ir bekompromisį pasakojimą, griaunantį romantizuotą samurajų garbės mitą ir iki šiol keliantį esminius klausimus apie valdžią, pareigą ir žmogiškumą.
Garbė kaip ritualas – ir kaip ginklas
Filmo veiksmas nukelia į Edo laikotarpio Japoniją. Samurajus Tsugumo Hanshirō atvyksta į Lyi klano rūmus su prašymu leisti jam atlikti harakirį – ritualinę savižudybę klano kieme. Tokie prašymai tuo metu nebuvo retenybė, tačiau šį kartą situacija klostosi kitaip.
Klano pareigūnas Saitō Kageyu, siekdamas atkalbėti Hanshirō nuo lemtingo sprendimo, pradeda pasakoti kito samurajaus istoriją. Būtent per šį pasakojimą pamažu atsiskleidžia negailestingas mechanizmas, kuriame „garbė“ tampa ne dorybe, o priemone pažeminti ir sunaikinti silpnesnį.
© NonStop
Režisierius, išdrįsęs pasakyti „ne“
Filmo režisierius Masaki Kobayashi buvo vienas principingiausių Japonijos kino autorių, sąmoningai stojusių prieš autoritarines struktūras. Antrojo pasaulinio karo metais jis atsisakė tapti karininku Japonijos kariuomenėje ir dėl to buvo nubaustas. Ši asmeninė patirtis suformavo jo kritišką požiūrį į hierarchiją, galią ir institucijų veidmainystę, kuris vėliau tapo kertine jo kūrybos ašimi.
„Harakiri“ šią poziciją paverčia universalia alegorija: tai filmas apie sistemą, kurioje taisyklės vertinamos labiau nei žmogaus gyvybė, o moralė dažnai tėra patogus fasadas. Pasitelkdamas samurajų epochos kontekstą, Kobayashi kalba ne apie praeitį, bet apie bet kurią visuomenę, kurioje tradicija ir autoritetas ima dominuoti prieš žmogiškumą.
© NonStop
Viena erdvė, maksimalus įtampos krūvis
Didžioji filmo Harakiri veiksmo dalis vyksta viename kieme – asketiškoje, griežtoje erdvėje, kuri tampa visos sistemos metafora. Statiška kamera, lėtas pasakojimo tempas ir preciziškai sukomponuoti kadrai kuria slegiančią atmosferą, kurioje kiekvienas dialogas skamba tarsi nuosprendis.
Pagrindinį vaidmenį sukūręs Tatsuya Nakadai subtiliai perteikia personažo orumą, vidinį skausmą ir tylų pasipriešinimą – tai vienas reikšmingiausių vaidmenų Japonijos kino istorijoje. Šiemet miręs, vienu labiausiai vertintų šalies aktorių laikomas Nakadai įkūnija filmą, kuris nešokiruoja krauju, bet ramiai atskleidžia sisteminį žiaurumą, kelia klausimus apie tradicijos ir žmogiškumo konfliktą, institucijų veidmainystę ir tuščią garbės sampratą, todėl ir šiandien skamba ypač taikliai, neatsitiktinai užimdamas 38 vietą IMDb TOP 250 sąraše.
KINFO kino klubas „Pamatyk kine“ kviečia šį filmą sausio 7 d. patirti kino salėje, kur greičiausiai atsiskleidžia „Harakiri“ vizualinis asketizmas, tylos dramaturgija ir emocinis svoris, nepaliekantis abejingų.
