Šaltinis: bernardinai.lt
Pirmajai saulei išlindus, galima pradėti kalbėti apie pavasarį. Ir apie „Kino pavasarį“, kuris Vilniuje prasidės kovo 14-ąją.
Tarptautinio kino festivalio atidarymo savaitės proga „Bernardinai.lt“ siūlo pokalbį su festivalio programų direktore Santa Lingevičiūte.
Jai padedant bandėme praskleisti festivalio virtuvės užkulisių šydą, išsiaiškinti, kaip buvo atrinkti festivaliui filmai, kokių jų verta tikėtis bei ką S. Lingevičiūtė rekomenduotų „Bernardinai.lt“ skaitytojams.
Kaip paprastai atrenkate filmus į „Kino pavasarį“? Kokie yra pagrindiniai kriterijai? Kaip vyksta pats procesas?
Mano kriterijai nuo mano kolegos Edvino (Edvinas Pukšta – vienas „Kino pavasario“ programos sudarytojų – K. T.) kiek skiriasi, nes festivalis norėtų turėti labiau „žiūrovišką“ kiną, orientuojasi į žiūrovą. Man, baigusiai kino studijas, norisi aukštos meninės kokybės filmų. Mūsų kriterijai skirtingi, todėl dažnai draugiškai „pasikapojame“ (juokiasi). Bet, aišku, kai važinėji į festivalius, tai pirma didžiųjų festivalių programose ieškai garsių vardų, režisierių, kurių filmai tau jau patinka. Kitas kriterijus, kuris man svarbus, pagal kurį renkuosi filmus, yra šalis. Labai patinka Čilės kinas, Rytų–Centrinės Europos, posovietinio bloko šalių kinas. Domiuosi būtent šios Europos dalies filmais. Daugiausia kreipiu dėmesį į rumuniškus, rusiškus ir lenkiškus. Lenkų kinas po Berlyno sienos griūties labai atsigauna, ypač jaunųjų režisierių. Neseniai jauni filosofai, mąstytojai, menininkai, režisieriai paskelbė manifestą „Restart“, teigiantį, jog reikia laužyti formas, keisti tradicinį pasakojimo būdą, labiau žvelgti į realybę, ieškoti temų ten. Manau, kad jiems tai puikiai sekasi. Pavyzdžiui, Gdynės festivalyje yra pristatomi vien tik lenkiški filmai – tokios aukštos meninės kokybės tikrai reiktų pavydėti. Apskritai lenkų kino mokykla visuomet buvo labai stipri, bet nuo senosios mokyklos neatsilieka ir jaunieji režisieriai. Pirmasis etapas būna toks: garsūs vardai, regionai, o po to stengiesi žvelgti į aprašymus, ieškoti „atradimų“, tokių filmų, kurie nustebintų. Kiekvienais metais tokių filmų būna labai daug.
Paminėjote realizmą kine, kino realistiškumą. Peržvelgusi „Kino pavasario“ programą pastebėjau, kad šiemet iš tiesų labai daug realizmo. Norėjau paklausti: ką gauna žiūrovas iš realistinio kino? Kodėl toks kinas dabar populiarus? Ir ką žiūrovas praranda, jei kinas tik realistinis?
Čia, žinoma, viskas pagal žiūrovo skonį. Ne visiems patinka realistinis kinas.Mainstreaminius, holivudinius filmus vis tiek žiūri didesnis skaičius žmonių. Yra toks terminas – eskapizmas – noras pabėgti nuo realybės. Daugelis to ir ieško. Realizmu domisi daug mažiau žmonių.
Tačiau man pačiai toks kinas yra labai svarbus. O ypač jis svarbus posovietinėms valstybėms: mano karta, dabartiniai trisdešimtmečiai, patyrė ir komunistinę santvarką, ir kapitalizmą. Manau, kad kinas yra puiki priemonė apmąstyti tai, kas vyksta realybėje. Mes juk gyvename realiame pasaulyje, o neglamūriniame Holivude. Manau, kad režisieriai, kurie renkasi kurti realistišką kiną, yra labai drąsūs. Lietuvių kine, tiesą sakant, to labai trūksta. Mes negebame iš šalies pažiūrėti į komunistinius laikus, apmąstyti mūsų praeitį, niekas apie tai filmų nekuria. Bandome kurti kažkokią mistifikuotą realybę, kurios nėra, ir tuomet atsiranda mokslinės fantastikos žanrai, ar tokie komerciniai filmai kaip „Valentinas vienas“ ar „Zero“. Mes taip negyvename.
Neseniai LMTA „Šoblės“ kino klube teko žiūrėti Jafaro Panahio filmą „Tai – ne filmas“ (This is not a film). Po peržiūros kilo didžiulė diskusija tarp labiau politiškai, socialiai angažuotų studentų, manančių, jog šis filmas yra labai atviras, daug pasakantis, socialiai ir meniškai vertingas, ir kitos dalies studentų, kurie manė, jog tai menkavertis filmas: prastai nufilmuotas, narcisistiškas, o politiškumo ar net vertybių filmuose esą apskritai nereikia. Ką manote apie politiškus, socialiai angažuotus filmus?
Kai kuriais atvejais reikia tokių filmų. Kalbant apie Jafaro Panahio filmą, galbūt teisinga sakyti, kad jis kiek narcisistiškas. Šiais metais Berlinalėje buvo pristatytas dar vienas šio režisieriaus filmas „Užtraukta užuolaida“, jį apdovanojo už geriausią scenarijų. Mes visi žinome, kad jam uždrausta filmuoti, rašyti scenarijus, išvykti iš šalies, tačiau kartais atrodo, ypač po naujausio jo filmo, kad režisierius kiek „buksuoja“. Tie filmai prastos meninės kokybės dėl to, kad režisierius tiesiog neturi tinkamų sąlygų filmuoti, jis filmuoja mobiliuoju telefonu. Iš pat pradžių visi kino festivaliai labai palaikė režisierių. Visų misija buvo parodyti jo filmą „Tai – ne filmas“, solidarizuotis su namų arešte gyvenančiu kūrėju ir pabrėžti, kokia griežta yra Irano diktatūra. Pirmasis Panahio filmas, kurį jis sukūrė nelaisvėje, yra labai originalus: jame režisierius šaiposi iš Irano politinės situacijos, lyg ir kuria filmą, bet kartu ir nekuria. Kamerą laiko ne jis, filmuojama ne ant juostos, dėl to ir gimė toks ir pavadinimas – ne filmas. Panahis diskutuoja apie tai, kas yra filmas, kas nėra filmas, kaip tos ribos gali plėstis. Jis kalba apie tai, kad tokiu būdu jis gali apeiti cenzūrą, tik tokį filmą jis gali kurti Irane. Tokie filmai yra reikalingi, bet nereikia kartotis. Padarei vieną filmą, mes tai suprantame. Manau, jog perdėtas festivalio ir žiūrovų politkorektiškumas tik pakenkia filmui. Filmai praranda aukštą meninę formą, ir tampa svarbus tik turinys. Labai daug jaunų režisierių bando taip prasimušti į festivalius. Ypač į Berlyno kino festivalį. Berlynas visuomet garsėjo ne tiek aukšta menine kokybe, kiek politiškai korektiškais, socialiai ir politiškai angažuotais filmais. Tada kino kokybė krenta. Žinoma, Panahis yra kino meistras, negali jo kritikuoti, kad jis tik tokius filmus ir kuria, bet, manau, jog tokio vieno filmo pakako, toliau jis nebeturėtų su tuo žaisti.
Minėjote, jog Berlyno kino festivalis yra politiškai ir socialiai angažuotas. Ar kiti festivaliai turi išskirtinį savo veidą? Ir koks galėtų būti „Kino pavasario“ veidas?
Na, šiemet buvo daug debatų dėl Kanų konkursinės programos. Joje nebuvo nė vienos moters režisierės filmo, ir prancūzų feminisčių grupė La Barbe (liet. Barzda) parašė labai ironišką laišką Kanų konkursinės programos sudarytojams paskelbdamos, jog jos labai dėkingos dėl to, jog konkursinėje programoje nėra moterų, antai vyrai galiausiai susiprato, kad moterys turi būti tik plakatuose. Sudarytojai atšovė, jog jiems svarbiausia yra meninė kokybė, ir jie neatsižvelgia nei į lytį, nei į orientaciją, nei į ką kitą. Sutinku, kad buvo labai daug gerų filmų, tačiau buvo ir visiškai nereikalingų. Pavyzdžiui, filmas apie Egipto revoliuciją: žiūrėdamas filmą matai, kad jis prastas, visiškai skysta televizinė drama, tačiau jis atsidūrė programoje vien dėl pačios temos – juk ji dabar opi, aktuali, ant bangos. Tai pykdo ir erzina. Atsitinka taip, jog opi tema tampa faktu, kad jei bet ką padarysi šia tema, jis bus priimtas į konkursinę programą. Tai populiaru Vakarų Europos festivaliuose.
Toronto kino festivalis Kanadoje visiškai nesitaiko prie žiūrovų. Pavyzdžiui, yra atskira eksperimentinių filmų programa. Manau, kad ten dera ir garsių vardų paletė ir visiškai naujų, kitokių filmų programa. Kartais net sunku fiziškai pažiūrėti visus filmus, kuriuos nori. Torontas, mano nuomone, labiausiai išsiskiria iš visų festivalių. Nėra perdėto glamūro, kaip Kanuose, kur svarbiau yra žvaigždės ir turtai, o ne pats kinas. Taip pat nėra perdėto angažuotumo kaip kad Berlyne. Toks aukso viduriukas.
O „Kino pavasaris“ yra mažas festivalis. Mes stengiamės ne visuomet pataikauti žiūrovams, rodyti drąsų, provokuojantį, debatų keliantį kiną. Mums nebaisu parodyti filmą apie pedofiliją, nebaisu rodyti filmų, kritikuojančių Bažnyčią, nebaisu rodyti filmų homoseksualumo tema. Labai džiaugiamės savo direktore Vida Ramaškiene, kuri yra labai atvira. Ir jeigu tai yra geras filmas, jokių problemų dėl to nebūna.
O galbūt buvo filmų, kurių labai norėjote, tačiau negavote? Ar, pavyzdžiui, jau kažkas kitas parodė juos Lietuvoje?
Čia gal banaliai pasakysiu – Michaelio Haneke’s „Meilę“ (Amour) jau parodė „Scanorama“, tačiau tai tikrai nėra didelė bėda, nes gerų filmų yra gausybė. Net negaila kai kuriuos prarasti. Labai norėtųsi, kad nebūtų trinties tarp festivalių: visi turime savus veidus, savą auditoriją ir žinome, kad tikrai nieko neprarasime neparodę vieno ar kito filmo. Aišku, buvo tokių filmų, man asmeniškai labai patikusių, bet galbūt kitiems kolegoms pasirodė per daug radikalūs bei konceptualūs, tad jų atsisakėme. Nors esu programų direktorė, tačiau negaliu visuomet rinkti filmų tik pagal savo norus. Ir stengiuosi išlaikyti balansą. Turbūt gavome viską, ko norėjome. Paskutiniai patvirtinimai atėjo visai neseniai. Mums svarbūs yra įvairūs festivaliai: Torontas, San Sebastianas, Roterdamas. Jų programos labai stiprios. Bet tai nėra vienintelis būdas, kaip pamatome filmus. Pavyzdžiui, režisieriai patys siunčia DVD įrašus, kartais tokiu būdu atrandame neblogų filmų.
Minėjote, kad ir „Scanorama“, ir „Kino pavasaris“ turi savitą auditoriją. Kaip įsivaizduojate tipinį savo festivalio žiūrovą?
Jų tiek daug… Pernai lankomumas buvo 75 tūkst. Festivalį lanko skirtingos kartos. Vyresnė karta, kuri pradėjo lankytis „Kino pavasaryje“ dar tada, kai jis tik prasidėjo. Ta karta įvertino senosios mokyklos, labiau tradicinį kiną. Šie žmonės dažniausiai renkasi jau patikrintus režisierius iš „Meistrų“ kategorijos. Yra ir nauja karta, kuri nebijo iššūkių ir stebina mus pasirinkdami filmus. Labai stebina žiūrovų preferencijos – nė vienais metais negali nuspėti, koks filmas bus žiūrimiausias. Pavyzdžiui, prieš porą metų labai nustebino turkų filmo „Kartą Anatolijoje“ (Once Upon in Anatolia) populiarumus, tai – minimalistinis, lėtas, trijų valandų trukmės filmas. Visi bilietai buvo išparduoti jau prieš festivalį. Turėjome rodyti papildomus seansus. Kino išsilavinimas auga: net nustembi, kiek daug jauni žmonės žino apie kiną, kiek domisi. Jie jau žino, ką nori pamatyti.
„Meistrų“ programa daugeliui žinoma: pažįstami vardai ir veidai; daugelis jau žino, kad norės nueiti į vieną ar kelis šios programos filmus. Tačiau mažesnieji filmai, „atradimai“, sulaukia mažiau dėmesio, jiems reikia daugiau reklamos. Gal galėtumėte parekomenduoti keletą filmų iš ne tokių žymių vardų, ką galėtumėte pavadinti „naujaisiais meistrais“?
„Atradimų“ programoje yra labai originalus filmas „Iš pragaro“ (Ixjana). Tai labai garsaus lenkų režisieriaus Jerzy‘o Skolimowskio dviejų sūnų darbas. Labai drąsus filmas, sudėtingas, nelinijinis pasakojimas. Jausmas lyg skaitytumei „Meistrą ir Margaritą“. Pasakojama apie rašytoją, pardavusį savo sielą velniui. Konceptualus ir originalus filmas. Vienas mano mėgstamiausių. Taip pat –„Jauna ir pašėlusi“ (Yoven y alocada). Šis čilietiškas filmas susijęs su tikėjimu ir jaunos merginos noru būti laisvai. Mergina bando suderinti tikėjimą su savo seksualinėmis audromis. Įdomu stebėti, kaip ji perrašinėja ir perinterpretuoja Bibliją. Manau, kad tai yra labai drąsus filmas. „L“ – dar vienas įdomus filmas. Po Graikijos krizės atsirado naujasis graikiškasis kinas. Filmai labai depresyvūs, bet konceptualūs, drastiški, perversiški. Žiūrint šį filmą reikia rimtai susikaupti. Nėra įprastos istorijos, pats daug ką turi suvokti, pasidaryti išvadas. „Mikelandželo kančia“ (La Pasion de Michelangelo) – vėlgi čilietiškas filmas. Filmo režisierius – gana garsaus kito Čilės režisieriaus Pablo Larraino brolis Estebanas. Filmas grįžta į Pinocheto valdymo laikus, pasakojama apie tai, kaip diktatoriaus pakalikai manipuliavo žmonėmis pasitelkdami religiją. Religinis fanatizmas tampa įrankiu manipuliuoti visuomene, diktatorius pasitelkia religiją tam, kad numalšintų prieš jį nukreiptą sukilimą.
„Kritikų pasirinkimas“ yra kritikų siūlomi filmai. Tiems, kurie domisi Kubricko kūryba, būtina pažiūrėti filmą „Kambarys Nr. 237“ (Room 237). Jis analizuoja garsiausią Kubricko filmą „Švytėjimas“. Mėgstantiems Monty Python būtina pažiūrėti „Melagio autobiografiją 3D“ (A Liar’s Autobiography – The Untrue Story of Monty Python’s Graham Chapman). Filmas pasakoja apie vieną šios grupės narį. Jis jau miręs, o draugai kuria filmą apie jį. Aišku, Paulo Thomo Anderseno„Mokytojas“ (The Master). Taip pat „Michelangelo kančios“ režisieriaus brolio Pablo Larraino filmas „Ne“ (No). Filmas taip pat susijęs su Pinocheto diktatūra.
Šiemet „Kino pavasaryje“ rodote Jean’o-Luco Godard’o retrospektyvą. Kodėl pasirinkote būtent šį režisierių? Kuo jis aktualus šiandien? Kuo tau pačiai įdomi jo kūryba?
Pristatome Godard’ą, nes Lietuvoje dar niekada nebuvo išsamios jo filmų retrospektyvos. Buvo rodomi pavieniai filmai. Ši retrospektyva yra skirta visiems, kas domisi kinu ar studijuoja kiną. Tai aštuoni filmai, puikiausiai atskleidžiantys jo kūrybos niuansus. Nors jis kūrė ir po to, ir dar dabar kuria. Filmai nuo „Iki paskutinio atodūsio“ iki „Vyriška–moteriška“ vadinami režisieriaus aukso amžiaus filmais. Ši retrospektyva svarbi dėl to, kad Godard’as buvo pats žinomiausias ir stipriausias prancūzų Naujosios bangos režisierius. O Naujoji banga iškilo kaip pasipriešinimas vadinamajam tėtušių kinui. Jie stengėsi visiškai dekonstruoti linijinį naratyvą, filmas turėjo būti labai intelektualus; kaip sakė pats Godard’as, filmas turi turėti pradžią ir pabaigą, tačiau nebūtinai viskas eilės tvarka. Manau, daug kas gali iš Godard’o pasimokyti ir suvokti, kokios gali būti kino kūrimo galimybės, montažas, istorijos pasakojimas. Dažniausiai Naujosios bangos režisieriai rinkdavosi idėjas iš bulvarinių laikraščių istorijėlių. Galima pasimokyti, kaip bulvarines istorijas įmanoma paversti intelektualiu kinu. Naujosios bangos atstovai buvo tokio kino pionieriai, daug kas ir dabar jais seka. Jei domiesi naujai gimstančių režisierių darbais ir matai bandymą įvesti konceptualumą, visuomet žinai, kad tokių ieškojimų ištakos slypi Godard’o filmuose. Tai vienas mėgstamiausių mano režisierių, galbūt dėl to, kad kiekviename jo filme yra galybė užuominų, kurias tiesiog malonu šifruoti: į kiną (ypač Holivudo), literatūrą, filosofiją. Mėgstamiausias mano filmas, kuris taip pat bus parodytas retrospektyvoje, – „Savaitgalis“ (Weekend). Apie vieną šio filmo sceną buvo parašytos kelios knygos. Domintis kinu būtina susipažinti su Godard’o kūryba.
Kalbėjote, jog Godard’as mėgsta nuorodas į holivudinį kiną. Turbūt ir pati domitės užatlantine kino industrija. Ką manote apie šių metų „Oskarus“? Esate patenkinta? Nusivylusi?
Žiūriu holivudinį kiną. Ypač kai pavargstu nuo rimto kino. Norisi nueiti į holivudinį kiną ir suvartoti kaip kokį popkorną. Yra gerų filmų, nesakau, kad Holivudas kuria šlamštą. Šių metų „Oskarai“… Nieko stebėtina, kad buvo apdovanotas „Argo“, nes tai visiškai amerikietiškas filmas, netgi propagandinis, išaukštinantis Ameriką. Ir labai tradiciškai atspindi šeimos vertybes: vyras – herojus, o žmona, kad ir kas nutiktų, jo laukia. Ta scena, kai vyras grįžta namo ir apsikabina žmoną, o fone plevėsuoja JAV vėliava, yra iki absurdiškumo juokinga. Nenuostabu, kad šis filmas laimėjo. Amerikiečiai yra baisūs patriotai. „Oskarų“ apdovanojimai kasmet nestebina. Dažnai būna daug vertesnių filmų. Pavyzdžiui, režisierius Soderbergas jau kelinti metai kartoja, kad baigia savo karjerą, nes Holivude yra svarbiau pinigai, o ne kinas. Klausimas: o kada buvo atvirkščiai? Režisieriai dažnai yra priklausomi nuo kompanijų ir negali kurti autorinio kino. Manau, kad yra keli režisieriai, kurie vis dar gali sau tai leisti – Tarantino, broliai Coenai ir kartais Soderbergas, tačiau paskutinis jo filmas truputį nuvylė.
Godard’as vienas mėgstamiausių jūsų režisierių, o kokių dar režisierių visuomet laukiate pasirodančių su naujais filmais? Kokie yra patys mėgstamiausi apskritai?
Labai mėgstu Wong Kar-Wai’ų, nors priešpaskutinis jo filmas „Mano vaivorų naktys“ (My Blueberry Nights) mane labai nuvylė. Man patinka tokie režisieriai, kurių filmuose mažiau dialogų, viskas perteikiama vaizdu, emocija, veido išraiškomis. Vienas mėgstamiausių mano režisierių yra Carlas Theodoras Dreyeris, labiau žinomas iš nebyliojo kino, jo geriausi filmai ir buvo sukurti būtent tada, kai garsinio kino dar nebuvo. Man patinka jo realizmas ir kartu minimalizmas. Nemėgstu filmų, kurie žiūrovą prievartauja: nori, kad pradėtum verkti, o tai galiausiai labai suerzina. Dažniausiai geriausi dalykai yra tie, kurie yra nepasakyti, nutylėti.
Na, ir paskutinis klausimas, ką parekomenduotumėte „Bernardinai.lt“ skaitytojams? Kokius filmus tiesiog būtina pamatyti „Kino pavasaryje“? Galbūt žiūrovas nebūtinai turi domėtis kinu labai aktyviai, tačiau vienokius ar kitokius filmus turėtų pamatyti?
Man iš karto į galvą ateina du filmai. Vienas jų Oliviero Asayasso filmas „Po gegužės sukilimo“ (Après mai). Jis apie jauną režisierių, ką tik Paryžiuje išgyvenusį 1968 metų studentų protestus. Istoriniu požiūriu šis filmas labai geras, taip pat jaunesniam, išsilavinusiam žmogui, aktyvesniems studentams yra puikus pavyzdys, kuo tuo metu gyveno studentija. Iš šio filmo galima pasisemti drąsos būti politiškai aktyvesniems, drąsiau reikšti savo nuomonę įvairiausiais valstybiniais klausimais, stengtis nebūti universitetų ir valstybės įkaitais, nesutikti su viskuo, kas siūloma. Lietuviai šiaip jau yra gana pasyvūs žmonės, todėl, manau, būtent studentams reikėtų būti politiškai aktyvesniems, nes daugelis įvairių sukilimų, perversmų prasidėdavo būtent studentų sluoksniuose. Tą rodo ir dabar vykstantys įvairūs perversmai: pagrindinė jėga yra studentai. Filmas nėra kvailas, pats režisierius labai intelektualus, tai atsispindi ir pačioje juostoje.
Kitas mano labai mėgstamas filmas – „Hannah Arendt“ – apie rašytoją, mąstytoją, filosofę. Šis filmas pasakoja apie vieną jos gyvenimo tarpsnį, apie knygos „Eichmannas Jeruzalėje“ (Eichmann in Jerusalem) gimimą. Šio filmo režisierė labai puikiai išlaviravo tarp intelektualumo ir paprastumo, jai pavyko sudominti Arendt asmenybe: ji buvo drąsi mąstytoja, nesibaiminanti, pati būdama žyde, kritikuoti tam tikrus Eichmanno teismo aspektus, žydų elgesį ir t. t. Lietuvoje tikrai yra daug jos gerbėjų, o ir aktorės vaidyba puiki.
Iš konkursinės programos tikrai pasiūlyčiau bulgarišką filmą „Chameleono spalvos“ (Tsvetat na Hameleona). Šis filmas turėtų patikti tiems, kurie domisi ir jiems patinka Viktoro Pelevino kūryba. Grįžtama į netolimą praeitį, filmas pasakoja apie šnipinėjimą, klausia, kokie žmonės gali būti chameleonai, kaip viskas greitai keičiasi: sovietmečiu žmogus buvo šnipas, o dabar jau jis visų gerbiamas kunigas. Tai aktualu ir Lietuvoje: juk esama politikų, kurie kažkada priklausė sovietiniam saugumui, bet dabar yra didžiausi patriotai ir nacionalistai. Tai nėra rimtas filmas, tai labiau pašaipa, iš šnipinėjimo kuriama karikatūra. Pats režisierius sako, kad Bulgarija dabar labai religinga šalis, tačiau vienuolika iš penkiolikos arkivyskupų yra buvę šnipai. Tai intelektuali, absurdiška juodojo humoro komedija, aktuali ir dabar: kalba apie nuolatinį vienas kito skundimą. Dabar tie „tradiciniai“ šnipai nebėra aktualūs, tačiau yra kiti šnipinėjimo būdai, pavyzdžiui Facebook’as; stebėjimas niekur nedingsta.
Taip pat konkursinėje programoje vienas geriausių filmų yra lenkų „Myliu“(Milosc). Režisierius puikiai perteikia žmonių, kurie ilgą laiką gyvena kartu, visas kasdienybės puses. Kai kartu pragyveni dešimt metų, santykiai nebėra pirmojo naujumo. Atsiranda kitos įvairios pusės – skausmas, abejingumas, pavydas, neapykanta. Filme atsispindi, kaip tokios poros su bėdomis išgyvena: viena sunki situacija abu sutuoktinius išmuša iš vėžių ir kelio atgal nebėra. Šiuo požiūriu filmas labai subtilus.
Kalbėjosi Kristina Tamelytė