fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

Santykių architektūra Joannos Hogg filmuose

Kadras iš filmo „Archipelagas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Archipelagas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Archipelagas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Joanna Hogg dažnai pristatoma kaip viena įdomiausių šiuolaikinių britų režisierių ir scenarijų autorių. Jos kūryba vargu ar galėtų būti patraukli masėms arba, kaip pasakytų patys britai, tapti tuo visų mėgstamu arbatos puodeliu. Tačiau Hogg darbai tikrai patrauks neskubaus, santūraus stiliaus, subtilius žmonių tarpusavio santykių niuansus apnuoginančio kino gerbėjus. Na, o jei patiko bent vienas jos filmas, tikėtina, norėsis pamatyti ir kitus. Bent kol kas režisierė nuosekliai išlaiko itin ryškų braižą. Jos kūryboje pasikartojančiais motyvais tampa britų viduriniosios klasės atstovų bendravimo dinamikoje tvyrančios latentinės įtampos: prieš akis veriasi žmonių santykiai, su visai jiems būdingais nejaukiais, kartais net šiek tiek trikdančiais tonais ir pustoniais.

Jei tradicinio naratyvo kiną galima įsivaizduoti kaip po truputį užverdantį vandenį, tai Hogg filmai vizualiai primena apgaulingai ramiai atrodantį, po truputį burbuliuojantį, kartas nuo karto staigiai iššaunantį ir vėl ramiai burbuliuojantį lavos telkinėlį. Ilgi statiški planai, diagetinis garso takelis, natūraliai skambantys, dažnai buitiški dialogai, paliktos pauzės, kuriose jos herojai, atrodo, nieko neveikia, o tiesiog kažko laukia, kuria realios laiko tėkmės pojūtį. Autorė nesupažindina su veikėjų priešistore. Matome juos čia ir dabar, praeities bagažas jaučiamas, jį išduoda įtampa, užuominos, tačiau niekada nepristatoma „oficiali“ įvykių versija. Parodoma gyvenimo atkarpa, ir neapleidžia jausmas, jog kaip kad veikėjų gyvenimas vyko iki filmo, taip jis lygiai ta pačia vaga tekės ir po jo. Tik tiek, kad mes jo nebematysime.

Kadras iš filmo „Paroda“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Paroda“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Hogg filmus žiūrintis žiūrovas dažnai gali pasijusti lyg kažką praleidęs. Režisierė mums nerodo pokalbio (konkrečią „žinutę“ žiūrovui turinčio perteikti pašnekesio), o tiesiog rodo kalbančius žmones. Tai vėlgi kuria natūralumo įspūdį. Atrodo, kažkas kambaryje tiesiog pastatė ir paliko įjungtą kamerą, o žmonės bendravo, vaikščiojo nekreipdami į ją nei mažiausio dėmesio. Tačiau toks įvaizdis gana apgaulingas. Pažvelgę atidžiau matome preciziškai suplanuotą subtilią choreografiją, kurioje užkoduota turtinga simbolika. Veikėjų judėjimas erdvėje perteikia dažnai subtilius pokyčius jų santykiuose. Hogg filmuose galime matyti ir neprofesionalius aktorius, kalbančius savais žodžiais. Tačiau tai itin apmąstyta ir suvaldyta improvizacija. Filmuose nepaisant griežto formalizmo išlaikomas natūralumo įspūdis – vienas labiausia žavinčių Hogg darbų bruožų.

Pirmosiose autorės dramose tyrinėjama šeimyninė dinamika. Joms būdingas tam tikras pasakojimą struktūrizuojantis cikliškumas, atsikartojantys kasdieniai veiksmai ir ritualai, kuriais perteikiami nedideli, tačiau atidžiai stebėtojo akiai matomi lūžiai veikėjų santykiuose, jų psichologiniuose portretuose. Abiejuose filmuose pasirinkta konkreti laiko atkarpa – atostogų pradžia/pabaiga. Pirmajame filme „Svetimi“ (Unrelated, 2008) plėtojamos emocinės brandos, kartų skirtumų temos. Saulėtoje Toskanoje išnuomotoje viloje atostogauja dvi pasiturinčios britų šeimos. Prie kompanijos prisijungia vienos iš vasarotojų mokyklos laikų draugė Ana (Kathryn Worth). Nors kompanija laukė jos atvykstant kartu su gyvenimo partneriu Aleksu, ji pasirodo viena. Paaiškinimas apie neatidėliotinus reikalus neįtikina nei žiūrovo, nei Anos draugės. Nors konkrečios problemos garsiai neišsakomos, apie poros santykių nesklandumus sužinome iš pasikartojančių įtemptų telefoninių pokalbių.

Kadras iš filmo „Svetimi“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Svetimi“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Nepaisant Aną ir Vereną (Mary Roscoe) siejančios ilgametės draugystės ši vis dar žavi ir jaunatviška vidutinio amžiaus moteris kompanijoje nesijaučia jaukiai. Pamažu Ana pradeda vis daugiau laiko leisti ne su savo bendraamžiais, bet jų paaugliais vaikais. Tarp jos ir Ouklio (Tom Hiddleston) simpatiško, pasitikinčio savimi, kiek išpaikinto jaunuolio užsimezga ties flirto riba balansuojantis ryšys. Šis daugiau Anos galvoje nei realiai vykstantis „romanas“ padeda atsipalaiduoti, bet galiausiai priveda prie dar didesnio susvetimėjimo su visais atostogautojais, o galiausiai – prie neišvengiamos akistatos su problemomis ir nuoskaudomis, nuo kurių moteris nesėkmingai bandė bėgti.

Antrojo Joannos Hogg darbo „Archipelagas“ (Archipelago, 2010) naratyvas dar laisvesnis, veikėjų motyvacijos dar labiau miglotos, o psichologiniai portretai – subtilesni. Nepaprastai taiklus filmo pavadinimas. Archipelagas – tarsi šeimos metafora. Kiekvienas narys – atskiras, tačiau bendro vardo ir kilmės, panašių charakteristikų siejamas salynas. Nors ir saistomi nesutraukomais ryšiais, šeimos nariai, it šios salos, kartu yra pakankamai skirtingi ir nutolę, o panašumai savaime dar negarantuoja savitarpio supratimo ir autentiško, intymaus santykio.

Kadras iš filmo „Archipelagas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Archipelagas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Filme stebime šeimos atostogas. Ji susideda iš Patricijos (Kate Fahy), jos dviejų suaugusių vaikų Edvardo (Tom Hiddleston) ir Sintijos (Lydia Leonard) bei tėvo. Pastarojo taip ir nepamatome, bet su juo, didėjant tarpusavio nesutarimams, vis desperatiškiau bendraujama telefonu. Edvardas planuoja išvykti metams savanoriauti į Afriką, tad bendros atostogos – paskutinė proga pabūti kartu.

Joanna Hogg išmanančia ranka preciziškai sluoksnis po sluoksnio atskleidžia iš pirmo žvilgsnio darnios šeimos disfunkcijas. Autorė aiškiai žino, ką nori parodyti, tačiau taip pat suteikia daug erdvės žiūrovui pačiam užpildyti sąmoningai paliktas pasakojimo spragas. Kaip ir pirmajame filme, kamera išlaikoma atokiai, o garso dizainas sukuria įspūdį, jog iš už kampo klausomės svetimų pokalbių. Aplinka puikiai iliustruoja veikėjų dvasinę būseną – Scilės salose atostogaujančios šeimos nariai atrodo pavargę vienas nuo kito, pasimetę ir vieniši šiame gražiame, tačiau ir be galio atšiauriame kraštovaizdyje.

Kadras iš filmo „Paroda“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Paroda“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Naujausiame Joannos Hogg filme „Paroda“ (Exhibition, 2013) matome tris pagrindinius veikėjus: vaikų neturinčią menininkų porą D (Viv Albertine – gitaristė, buvusi panko grupės „Slits“ vokalistė) ir H (konceptualus menininkas Liam Gillick) bei namą, kuriame jie gyvena. Taip, gyvenamoji erdvė šiame filme veikia kaip savarankiškas jų santykius ne tik iliustruojantis, bet ir formuojantis veiksnys. Įspūdingas modernus statinys tarytum suaugęs su du dešimtmečius jame gyvenančia pora. Performansų kūrėjos D atveju – tai itin organiškas ryšys. Šis namas – tai erdvė, kurioje ji gyvena ir kuria, o tam tikra prasme ir eksponuoja save. Didžiuliai langai, atveriantys namo vidų stebėtojui iš šalies, įjungus šviesas tampa didžiuliais veidrodžiais. Panorėjusi D gali rodyti save pasauliui kartu atsiribodama nuo jo. Šiame filme gausu tokio žaidimo su šviesa, atspindžiais, koncepcijomis matomas-nematomas.

Įprastą poros gyvenimo ritmą sujaukia sprendimas parduoti namą. Jis suveikia kaip tam tikras katalizatorius, galbūt priverčiantis peržiūrėti ilgo buvimo drauge metais nusistovėjusias nerašytas bendravimo taisykles, glūdinčias pasąmonėje. „Parodoje“ tyrinėjami menininkų poros tarpusavio santykių niuansai, racionalaus ir intuityvaus požiūrio į gyvenimą bei kūrybą skirtumai bei sunkumai kuriant autentišką, abipuse pagarba paremtą ryšį.

Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti filmus ir susitikti su režisiere Europos šalių kino forumo „Scanorama“ metu.

Filmas „Svetimi“
Lapkričio 12 d., trečiadienis, 18.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius.
Lapkričio 14 d., penktadienis, 18.30 val. kino centras „Skalvija“.
Lapkričio 17 d., pirmadienis, 19.15 val. „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas.

Filmas „Archipelagas“
Lapkričio 13 d., ketvirtadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienis, 14.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.

Filmas „Paroda“
Lapkričio 12 d., trečiadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius.
Lapkričio 14 d., penktadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.
Lapkričio 14 d., penktadienis, 21.00 val. kino centras „Skalvija“.
Lapkričio 19 d., trečiadienis, 20.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas.

Susitikimas su režisierė Joanna Hogg
Lapkričio 13 d., ketvirtadienis, 17.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius. Renginys nemokamas.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.