„Forum Cinemas“ archyvas
Kai buvau jaunas (čia maždaug tais laikais, kai Valdas Adamkus dar buvo prezidentas, o kabokėlyje už penkis litus galėdavai gauti visai gero alaus bokalą), labai mėgdavau klausytis „The Clash“. Jie turi tokį albumą pavadinimu „Sandinista!“. kuris yra labai retas trigubo įrašo pavyzdys ir simbolizuoja tos grupės pabaigos pradžią, nes muzika ten tokia, kad didžiąją dalį pankų tik privertė pečiais gūžčioti.
Šiaip ar taip, „Sandinista!“ prasideda tokia daina, kuri vadinasi „The Magnificent Seven“. Aš, aišku, jaunatviško smalsumo vedinas labai greitai išsiaiškinau, ką tai reiškia. Tai užuomina į 1960-ųjų vesterną tokiu pat pavadinimu. Žinoma, iš karto po to tiek „Sandinista!“, tiek tą filmą ėmiau ir pamiršau. Vesternai niekada nebuvo labai žavintis žanras. Gal todėl ir iš naujos „Šauniosios septyniukės“ versijos daug nesitikėjau. Aš žmogus paprastas ir noriu kažko, teikiančio pramogą, galinčio pasiūlyti bent šiek tiek daugiau nei tą vandeniu skiestą rašalą, kuriuo kino salėse buvome girdomi beveik visą vasarą. Duokite man tai, ir aš būsiu patenkintas.
O to tyliai ir kukliai tikėtis leido žvilgsnis į aktorių komandą, kuri buvo surinkta. Čia ir Denzelis Washingtonas, ir Ethanas Hawke’as, ir Vincentas Dinofrio, ir netgi šiuo metu populiarumo viršūnėje esantis Chrisas Prattas (kaip tas gremėzdiškas, bet charizmatiškas tešlius iš „Parks and Recreation“ tapo tokia žvaigždė, aš iki šiol nesuprantu, bet džiaugiuosi dėl to). Klausimai čia buvo du: a) Ar esama medžiagos, su kuria jie galėtų dirbti? b) Ką iš jų sugebės išspausti režisierius Antoine‘as Fuqua?
„Forum Cinemas“ archyvas
Jeigu ką, tai atsakymai į šiuos klausimus yra: taip ir išspaudė pakankamai. „Šaunioji septyniukė“ yra labai kompetentingai susuktas filmas ir jį labai smagu žiūrėti. Jame daug įsimintinų scenų ir pasirodymų, o per visas dvi valandas niekada nepasijunti nuobodžiaujantis ar švaistantis savo laiką (aš tai vis tiek nesugalvočiau, ką čia geriau veikti, bet spėju, kad jums čia šioks toks rodiklis).
„Šauniojoje septyniukėje“ viskas labai vesterniškai paprasta ir nekomplikuota. Vieną miestelį, esantį kažkur laukinių vakarų gūdumoje, pradeda terorizuoti kažkoks turtingas žemvaldys. Pasirodo, miestelis įsikūręs visai šalia aukso kasyklų, todėl jo gyventojams priderėtų iš ten nešdintis. Miestelio gyventojai nesugalvoja nieko geresnio kaip tik paprašyti D. Washingtono pagalbos. Nieko keisto, jeigu aš kada susidurčiau su panašia problema, irgi jos neatsisakyčiau. Šis surenka į komandą dar šešis įvairios reputacijos veikėjus, ir kartu jie stoja į kovą prieš nedidelę, poros šimtų žmonių armiją turėdami minimalius šansus laimėti.
Ko gero, pagrindinis uždavinys, su kuriuo turėjo susitvarkyti A. Fuqua, buvo tinkamo tono parinkimas. Vesternai pastaraisiais dešimtmečiais tikrai nebuvo tas žanras, kuris susilauktų didelio pasisekimo ir auditorijos dėmesio. Taip, pastaraisiais metais Quentinas Tarantino jį šiek tiek prikėlė, bet tiek „Ištrūkęs Džango“, tiek „Grėsmingasis aštuonetas“ iš tikrųjų kalbėjo apie šiek tiek kitus dalykus ir vesterną rinkosi tik kaip patogią formą tai daryti. Galų gale, ir tų filmo pobūdis buvo visai kitoks. „Šaunioji septyniukė“ juk iš esmės yra vasaros filmas, kažkodėl pasirodęs rugsėjį.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmas visiškai nesuveiktų, jeigu jo veikėjams akimirksniu nepajustum simpatijos. Na, gal net nebūtinai simpatijos. Pakanka bet kokios emocijos. Tegu ir neigiamos. Ir tai yra padaroma tiesiog akimirksniu. Kai pirmą sykį ekrane pamatai pagrindinį blogiuką (Peter Sarsgaard), akimirksniu supranti, kad jo poelgius stebėti bus gal ir nemalonu, bet labai įdomu. Labai panašiai yra ir su „geriečiais“. Aš tą žodį nelyginant kokia provincijos lietuvių kalbos mokytoja neatsitiktinai parašiau kabutėse. Iš tikrųjų čia nėra jokių geriečių. Tas septynetas yra labiau antiherojai, nei herojai. Filmo įvykiai labiau tarnauja kaip priemonė jiems išpirkti savo kaltes, o ne padaryti dar vieną eilinį žygdarbį.
Ir visa tai labai gerai. Visada įdomiau stebėti personažus turinčius ydų. Septynetas jų pilnas. Kas daug geria, kas nuo panikos priepuolių kenčia, kas vis dar dėl praeities širsta, kas su teisėsauga problemų turi. Žodžiu, veikėjai visai primena realius žmones, kažkada gyvenusius laukiniuose vakaruose. Aišku, tik iš dalies. Bet visgi.
Pasitaiko netgi momentų, kai pakankamai sunku nuspręsti, ką čia reikėtų apie tą septynetą galvoti. Labiausiai dėl tos rutinos, kuri jaučiasi jų žudymo procese. Oj, nušoviau kažką. Na ką gi, metas priešpiečiams. Tačiau greitai prie to pripranti. Toks jau tas pasaulis. Visgi aš visai suprasčiau žmones, kuriems žudymo būtų šiek tiek per daug. Jo čia tikrai pakankamai. Ypač – kaip „N-13“ filmui. Kraujo beveik nėra (o gaila!), bet kūnai tikrai dažnai krenta į kairę ir į dešinę.
„Forum Cinemas“ archyvas
Visgi labai svarbu, kad tokios veiksmo scenos turi realią prasmę ir realų poveikį. Nėra taip, kad poškėjimai ir sprogimai aidėtų vien tam, kad žiūrovai kino salėje neužsnūstų. Kiekviename susišaudyme jauti tikrą pavojų filmo herojams, o kiekvienas šūvis turi savas pasekmes. Atrodo, tai savaime suprantami dalykai. Tačiau veiksmo filmuose jie ne tokie ir dažni. Kai pagaliau gauni progą stebėti veiksmo scenas, kurios iš tikrųjų tarnauja kaip fabulos vystymo priemonė, į jas įsijausti tampa nepalyginamai lengviau. Žinoma, čia jau režisieriaus nuopelnas ir reikia pastebėti, kad būtent jis yra pagrindinė filmo žvaigždė. Taip, geri aktoriai tikrai niekada nepamaišo, bet ir jie be nurodytos aiškios direkcijos tiesiog blaškytųsi po ekraną nelyginant vištos be galvų.
Žinoma, problemų „Šauniojoje septyniukėje“ irgi esama. Beveik visos jos su scenarijumi. Filmas labai lėtai įsivažiuoja. Praeina bent trečdalis jo, kol pagaliau prisistato visi veikėjai. Tuo pačiu ir jie patys tikrai ne iki galo atskleisti. Apie jų praeitį gauname visai nedaug informacijos. Kartais puse lūpų užsimenama apie šį bei tą, bet labai greitai visa tai vėl pametama. Pasitaikė ir ne viena scena, kurių prasmės taip ir nepavyko suprasti. Siužetui jos nieko nepridėjo, nieko naujo nepapasakojo ir, toks jausmas, tetarnavo vienam vieninteliam tikslui – suteikė šiek tiek daugiau eterio laiko kai kuriems aktoriams.
Tačiau, žinoma, visa tai labiau primena kabinėjimąsi prie smulkmenų, o ne esminę kritiką. Jeigu jūs norite kokybiško pramoginio filmo, tai „Šaunioji septyniukė“ tam idealiai tinka. Tegu ir ne tobulas, jis visgi gerai sukaltas, pilnas gerų pasirodymų, įsimintinų scenų, pagardintas šiek tiek humoro. Nuspirkite spragėsiu, ką nors atsigerti ir pasinaudokite proga porai valandų atitrūkti nuo realybės. Rezultatai jus visai nustebins.
Filmo anonsas: