„Du Kine“ archyvas
Kaip rodo laikas, demokratija galbūt nėra geriausia valdymo forma, o kapitalizmas gali ne vien padėti įsitvirtinti žmogui, bet ir jam pakenkti. Bet kaip jūs jaustumėtės, jeigu jūsų tėvai nuspręstų apsigyventi laukinėje gamtoje ir atskirti jus nuo šiuolaikinio gyvenimo? Mano skruostais laimės ašaros netekėtų.
Labiau žinomas kaip aktorius, Mattas Rossas šiais metais kino teatruose pristato antrąjį savo pilnametražį filmą „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (Captain Fantastic, 2016), pasakojantį šiuolaikinę Mauglio istoriją, apie gamtoje gyvenančią atsiskyrėlių šeimą. Benas (akt. Viggo Mortensen) kartu su savo žmona nusprendžia, kad dabartinė visuomenė yra per daug supuvusi ir norėdami nuo jos apsaugoti savo vaikus apsigyvena miške. Tačiau motinai, kuri kenčia nuo bipolinio sutrikimo, nusižudžius ligoninėje, vyras ir šeši jo vaikai trokšdami su ja atsisveikinti turi susidurti kitu pasauliu.
Stebint šią šiuolaikinę susikurtą utopinę „valstybę“, mane kankino permainingi jausmai. Kaip liberalizmo ir kapitalizmo sugadintam žmogui, bandžiau save įsivaizduoti gyvenančią kaip atsiskyrėlę ir kokia manęs lauktų ateitis. Bet nuolat kirbėjo klausimai: o kas iš to? Ir ar gali atimti teisę iš savo vaikų rinktis pasaulį, kuriame jie nori užaugti? Jeigu tau šis gyvenimas atrodo žalingas, ar tu turi teisę spręsti, kaip jis turi atrodyti ir tavo atžaloms?
„Du Kine“ archyvas
Atsiskirdamas nuo medijų pilno pasaulio, Benas tampa visišku radikalu. Jis moko vaikus namie, nes mano, kad mokykla jų nieko naudingo neišmokys. Vaikai nuo mažų dienų auginami tarsi kariai: jie kiekvieną dieną treniruojasi, mokosi medžioti ir išdarinėti savo aukas. Paradoksalu tai, kad nors jie ir yra auginami tarsi nepriklausomi žmonės, savo nuomonės, jeigu ji susikerta su tėvo, jie negali turėti. Jis tarsi jų kapitonas, o jie jo pėstininkai. Tačiau kur toks gyvenimas veda? Ar tai, kad moki gamtoje susimedžioti laukinį gyvūną, tau gali padėti išgyventi ateityje ir susirasti draugų, bendraminčių ar antrąją pusę?
Režisierius, vaizduodamas šeimos kelionę į motinos laidotuves Niu Meksike, pateikia kiek perdėtus dabartinio pasaulio vaizdinius. Pakelėje sutikti žmonės yra stori, nesportuojantys, kavinėse gaminami vien tik dešrainiai, Beno sesers vaikai daugiau laiko praleidžia žaisdami x-boksu negu besimokydami, o motinos tėvai gyvena prabangioje viloje. Mattas Rossas pateikia dvi kraštutines gyvenimo puses, ir su nei viena negali tikrai susitapatinti. Tai kaip ir Seano Penno režisuotame „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007), vaikinas, pavargęs nuo vartotojiškumo ir šiuolaikinio pasaulio, keliauja į Aliaską, į laukinę gamtą, kur jis norėtų atrasti save iš naujo ir gyventi geresnį gyvenimą. Tačiau šiame filme veiksmas vyksta atvirkščiai. Šeima jau gyveno „tobulą“ gyvenimą, o dabar jie „eina“ atgal į ankstesnįjį pasaulį.
„Du Kine“ archyvas
„Šauniajame kapitone“ galima apčiuopti ne vien Platono „valstybės“ modelį, bet ir sūnaus paklydėlio motyvų. Nuo pat pradžių vienas iš sūnų Relianas (Nicholas Hamilton) bando švelniai priešintis tėvui. Skirtingai nei kiti jo broliai ar seserys, jam patinka žaisti su pusbroliais vaizdo žaidimais ir jis netgi „išduoda“ šeimą, pabėgdamas į blogąjį pasaulį, t. y. pas savo senelius. Tačiau kiekvienoje istorijoje paklydėlis sugrįžta, ne išimtis ir šis filmas. Simboliškas jo apsikabinimas su tėvu kartu reiškia šeimos susitaikymą ir bandymą žiūrėti į ateitį.
Aktorius Viggo Mortenseno, seniai nebetapatinamas su „Žiedų valdove“ atliktu vaidmeniu, paskutiniais metais renkasi mažo biudžeto nepriklausomus filmus. Tačiau tai visai nesumažina jo indėlio vaidinant. Jis, kaip ir jo veikėjas Benas, yra viso filmo kapitonas, ant kurio pečių sukraunamas visas kūrinio svoris. Jis yra klijai, kurie išlaiko visus veikėjus drauge. Hipišką veikėjų aplinką papildo estetiškai nufilmuoti panoraminiai gamtos kraštovaizdžiai šalia skambant gerai parinktai muzikai, tarp kurios pasigirsta ir islandų grupės Sigur Rós melodijos. Kelias dainas filmo metu atlieka ir patys aktoriai, sukurdami trumpalaikį šeimos ansamblį. Neslėpsiu, kad muzika man yra beveik tokia pat svarbi kaip ir kinas, todėl dažnai atkreipiu dėmesį į filmų garso takelį. Šio klausiausi dar tą patį vakarą namuose, nors jame ir vyravo seniau sukurtos indie stiliaus dainos. Bet tikriausiai tai buvo viena iš tų nedaugelio filmo dalių, kuri kėlė tikrai teigiamas emocijas. Konfliktiški jausmai, sekę viso kūrinio metu taip ir neleido suprasti, ar „Šaunusis kapitonas“ pateisina žiūrovo lūkesčius ar ne.
Filmo anonsas: