„ACME Film“ archyvas
Po režisieriaus Gavino O‘Connoro sėkmės su drama „Kovotojai“ (2011), akivaizdu, jog režisieriumi labiau pasitiki ne tik kino studijos, tačiau ir A lygio aktoriai. Ryškių, tačiau ne iššaukiančiai perteiktų „Sąskaitininko“ veiksmo scenų nėra apstu, tačiau kai jos rodomos ekrane, žiūrovo dėmesys bekompromisiškai prikaustomas. Benas Affleckas atlieka vieną įdomesnių savo karjeros vaidmenų, perteikdamas prislopintą, delikatų autisto erudito (su tamsiąja puse) vaidmenį, primindamas filme „Dingusi“ (2014) perteiktą aktorinę rimtį. Perspektyvus scenaristas Billas Dubuque („Teisėjas“, 2014) suverpia pasakojimą, kuris, nepaisant abejotino tikroviškumo, pasakoja įtraukiančią, intensyvią istoriją, papildydamas ją saikingu humoru. Vis dėlto, trečio akto „išklotinė“ nepalieka daug erdvės žiūrovams susidaryti savas interpretacijas, tad, pasibaigus seansui, „Sąskaitininkas“ stokoja išprovokuoto dialogo ir aptarinėjimo vertės. Nepaisant tobulo filmo anonso ir „Radiohead“ sufleruojamų dainos žodžių, jog filme viskas yra „savo vietoje“, vis dėlto iki šedevro pritrūkta gerokai stipresnio scenarijaus.
Vertinimas: 7.4/10
„Du Kine“ archyvas
Kai jau imi galvoti, jog „Marvel“ superherojų filmai nebeturi pasiūlyti nieko naujo ir originalaus, ima ir pasirodo „Daktaras Streindžas“, kuriam tai iš dalies pavyksta. Bene sąmoningai stokodamas šiai banginiškai frančizei būdingos personažų gausos ir siužetinių linijų persipynimų, santykinai naujas režisierius ir scenarijaus autorius Scottas Derricsonas („Grėsmingas“, 2012) papasakoja kilmės istoriją, kurios struktūra nėra nauja, tačiau gan šviežia. Gabusis Benedictas Cumberbatchas nepriekaištingai įkūnija egocentrišką personažą ir jo virsmą į herojų, turint omenyje scenarijaus skubėjimą sutalpinti viską į dvi valandas. Drįstu teigti, jog filmas nebūtų nukentėjęs, jei būtų ilgesnis dar 10-15 minučių, ypač pirmame akte. Visgi, filmo vinimi tampa vizualizacija. Ryškios, originalios ir nuotaikingos dekoracijos, aukštos kokybės specialieji efektai ir netgi sėkmingai inkorporuoti 3D efektai kartu primena filmo „Pradžia“ (Inception, 2011) aurą, pakeltą kvadratu, ir todėl yra efektyviausi būtent plačiuosiuose ekranuose. Neblogas būdas išlikti šviežiais, Marveli.
Vertinimas: 7.8/10
Trumpai ir paprastai. 2014-tųjų „Ouija“ yra labai blogas filmas. Toks blogas, jog net neverta minėti režisieriaus pavardės. Tačiau filmas uždirbo krūvą pinigų (nes siaubas parsiduoda), todėl turime tęsinį „Ouija: Blogio pradas“. Visgi Mike‘o Flanagano pavardę miniu todėl, jog tai, ką jam pavyko sukurti iš leisgyvio potencialo su pavadinimu, skirtu sausio mėnesio rinkai, buvo netikėtai stiprus kokybės pasistūmėjimas. Žinoma, po pirmos dalies beveik bet koks filmas būtų progresas. Tačiau šiame filme rasime stebėtinai neerzinančią vaidybą ir siužeto vystymą pirmuose dviejuose aktuose, ko dažniausiai stokoja siaubo žanras. Tiesa, humoras, nors ir neįkyrus, šiek tiek per stipriai nesiderina su filmo tonu, todėl tikėtis, pavyzdžiui, „Babaduko“ (2014) atmosferinio vientisumo nereikėtų. Pati istorija neturi stiprios moralinės apibrėžties, tačiau dėl jaunosios Lulu Wilson vaidybos ir keleto nuoširdžiai nejaukių scenų bendra patirtis išlieka ganėtinai pozityvi. Ne per dažnas „jump-scare“ naudojimas taip pat stipriai prisideda prie teigiamos rekomendacijos.
Vertinimas: 6.8/10
