Baigėsi pirmasis 2013-ųjų metų „Kino pavasario“ savaitgalis ir mes nieko nelaukdami dalinamės savo pastebėjimais, festivalio nuotaikomis, naujovėmis bei įspūdžiais iš matytų filmų.
Šiemet festivalis – tikrai didelis. Tai byloja gausūs lankytojų srautai (visas keturias festivalio dienas nuo ryto iki vakaro žmonių čia kaip Kalvarijų turguje – salės pilnos, po seansų, lyg nusileidus lėktuvui, – žmonės ploja), pabrangę bilietai, didesnis kiekis reklamos kino seansų metu, bei, savaime suprantama, daugiau filmų (šiais metais jų net virš dviejų šimtų). Galbūt ne visi išvardinti veiksniai yra teigiami, tačiau festivalio augimu reikia džiaugtis – jis tampa matomu, netgi „Holywood reporter“ jį pastebėjo ir parašė ganėtinai išsamų straipsnį.
Taigi nieko nelaukę pradėkime matytų filmų aptarimą.
Paradoksalu, bet pirmasis matytas festivalio filmas – uždarymo filmas „Galutinis montažas: ponios ir ponai“. Gal ir gerai. Dabar galima patarti kitiems, kad, pavyzdžiui, nesusigadintų nuotaikos ir geros nuomonės apie festivalį, eidami žiūrėti paskutinio filmo, nors iš tiesų – patarti reikėtų visai ne tai.
Filmu šios juostos galbūt ir nereikėtų vadinti (mat tradicinio siužeto jame nėra), tačiau kaip uždarymo vakarui – tai puikiai tinkantis reginys. Siužeto, sakyčiau, išvis nėra, o jei ir yra – tai jis visai nereikšmingas ir galėtų būti skirtingai interpretuojamas bei daugybę kartų vienaip ar kitaip perkurtas. Montažas – visai ne galutinis, tai tik vienas iš tūkstančio galimų (galima būtų dėti vaizdus vieną šalia kito, vis skirtingą istoriją ir poveikį išgaunant), tačiau prie pavadinimo per daug nesikabinėkime – jis visai tinkamas, atspindi montažinėje praleistą režisieriaus ir jo komandos darbą ir laiką – trejus metus.
Kitas teigiamas aspektas – filmo trukmė. Labai gerai, kad filmas ne per ilgas. Režisierius puikiai balansuoja ties įgrisimo auditorijai riba, suprantama, jog pridėjus dar kelias papildomas minutes – visi išsiskirstytų. Tokį eksperimentą galima laikyti linksmu ir neužgauliu tik tam tikrą laiką, tad montažas baigiamas reikiamoje vietoje, o jei pats būčiau režisierius – baigčiau jį dar truputį anksčiau – mirties scena iš „American beauty“, tačiau tai, tikriausiai, tėra mano simpatijos šiam filmui.
Taigi galima sakyti, jog montažas tikrai pavykęs ir bus puikiu festivalio pabaigos akcentu. Aktyviai besilankantiems „Kino pavasaryje“ – tikrai patartina baigti festivalį šiuo filmu. Trūksta argumentų? Iš (kol kas) septynių matytų, salė ovacijomis palydėjo tik du. Vienas jų – „Galutinis montažas: ponios ir ponai“.
Kitas matytas pagrindinės festivalio programos „Horizontai“ filmas – „Miręs ir tuo patenkintas“. Likus pusvalandžiui iki seanso pradėjau gilintis į šio filmo pavadinimą, kartoti jį ir mintyse ir balsu, ir galų gale nusprendžiau, kad nieko iš šio filmo nesitikiu. Nieko ir nepamačiau.
Siužetas čia paprastas. Sunkiai sergantis samdomas žudikas neatlieka paskutinio savo darbo ir pabėga. Nepanašu, jog jis per daug jaudintųsi, visai neskuba, tik kartais jam pasivaidena paskutinis užsakovas: vienąkart – baseine su smokingu. Priešmirtinė šyza.
Visą filmo istoriją, kurią mes matome, mums pasakoja trečiuoju asmeniu kalbantis moters balsas. Jis erziną, mat verčia pasijusti neįgaliu. Įsivaizduokite – vartote sau restorane meniu, skaitote, kas parašyta, o per petį padavėjas jums pasakoja: „Štai čia jūs matote šaltibarščių nuotrauką – jie yra violetiniai, o čia, kairiajame puslapio kampe, užrašyta jų sudėtis – jie sudaryti iš kefyro, burokėlių…“ Toks buvo ir visas filmas – balsu iliustruotas kiekvienas judesys. Ar paliksite arbatpinigių?
Seansui pasibaigus supratau, jog be pasakotojo nebūtų buvę geriau. Filmo veikėjai daug nešnekėjo, tad balsas gelbėjo nuo visiškos tylos, o pasakotojo skaitomas tekstas, matyt, buvo sumanytas kaip pokštas, tiesa, galbūt dėl vertimo, privertė auditoriją nusijuokti tik kokius tris keturis kartus. Ir vis dėlto nesinori sakyti, kad filmas buvo visai prastas. Man, pavyzdžiui, labai patiko pagrindinio veikėjo vaidmenį atlikęs aktorius ir dviprasmiška filmo pabaiga – herojus lyg ir miršta miške, lyg ir išvažiuoja. O paskutinė scena turbūt buvo geriausia viso filmo vieta. Žmogus vis bėgo ir bėgo nuo kažko, kabinosi į gyvenimą, kentė skausmus ir galų gale nusprendė, kad vienintelis jo noras – ledai. Ir sėdi jis sau vienas pamiškėje automobilyje šlamšdamas ledus.
Bene geriausias iš lig šiol matytų festivalio filmų – „Stokeriai“. Tai šeimos istorija, kuri prasideda lyg ir nežadėdama daug įtampos bei veiksmo, tačiau įtampa pakyla tiek, jog tenka ir kėdės apmušalą pamaigyti.
Režisierius nevengia nepatogių scenų – nuolat jaučiame augančią seksualinę įtampą, kuri retkarčiais išsiveržia lyg vulkanas. Operatorius taip pat nevengia aštrių kadrų – jau filmo pradžioje iš arti matome, kaip mergaitė spaudžia pūlinį, vėliau – vaikinui nusukamas sprandas (kadras tęsiamas tol, kol išgirstame trakštelėjimą ir pamatome nusvyrančią galvą).
Filmo viduryje įtampa pasiekia epogėjų. Atrodo, jau tuoj tuoj triumfuos blogis ir džiaugiesi, jog esi nustebintas, nes nesupranti, kas vyksta, tačiau pabaiga vis dėlto šiek tiek nuvilia… Jos čia neatskleisime.
Nepaisant jos, filmas – rimtas, įtemptas, kokybiškai susiūtas, montažas ir operatoriaus darbas – labiausiai sveikintini šios juostos aspektai.
Nesuprantu, kodėl publika jam pasibaigus neplojo, matyt, išmušė iš pusiausvyros tie šaudymai, kraujas ir nepatogios scenos – neetiška juk būtų ploti.
Apie pirmuosius filmus tiek.
Pabaigai anekdotas.
Kai lankysitės „Kino pavasaryje“, atkreipkite dėmesį į prieš kiekvieną seansą rodomą portalo „Delfi.lt“ reklamą. Galima juoktis, galima verkti, galima tiesiog sėdėt namie ir skaityti „Delfi.lt“.