fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA15. Ar tyla gali skambėti „Garsiau už bombas“? (apžvalga)

Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Jaunas norvegų režisierius ir tolimas Larso von Trierio giminaitis, Joachimas Trieris, griausmingai įsiveržė į kino pasaulį 2006 metais. Jo kinematografinę postmodernistinės knygos stilizaciją primenanti „Repriza“ („Reprise“) daugelį nustebino savo originalia struktūra. Autoriaus balsas, keletas siužetinių linijų, gausiai naudojamos citatos, intertekstas tapo neatsiejamais jo filmų elementais bei suformavo režisieriaus stilių.

Dabar keturiasdešimt vienerių metų režisierius pristato jau trečią savo pilnametražį filmą, kuriame dar kartą įrodė, kad puikiai moka derinti įvairius žanrus, stilius, siužetines linijas bei iš pirmo žvilgsnio, apskritai, sunkiai suderinamus dalykus.

Nepaisant to, kad Isabelle Huppert vaidina mirusią heroję, dėl praeities blyksnių ekrane ją matysime pakankamai dažnai. Garsi karo fotografė, kurios gyvenimo aistra buvo jos darbas, namuose jautėsi svetima bei nereikalinga. Izabelė gyveno dėl naujų kadrų, kurie vėliau pasirodydavo pirmuose laikraščių puslapiuose. Visgi keisčiausia, kad būdama itin retas svečias namuose bei užmezgusi romaną su savo kolega, ji kažkaip sugebėjo išlikti ramsčiu, vienijusiu savo šeimą. Isabelle Huppert jau yra tekę vaidinti fotografę Evos Ionesco juostoje „Mano mažoji princesė“ (My Little Princess, 2011), tačiau Joachimo Trierio kuriamas portretas daug intymesnis.

Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

„Garsiau už bombas“ (Louder Than Bombs, 2015) pasakoja apie tėvo ir jo sūnų santykius, praėjus trejiems metams po jų motinos savižudybės. Visiškai užsiklendęs savyje paauglys Konradas leidžia dienas žaisdamas kompiuterinius žaidimus bei rašydamas poemas. Jeigu „Reprizoje“ nelinijinis pasakojimo būdas praktiškai leidžiantis kiekvienam žiūrovui pačiam „sudėlioti“ savo filmo versiją kažkiek priminė interaktyvų kompiuterinį žaidimą, kuriame žaidėjas pats turi priimti sprendimus, čia jie įgauna visiškai kitą funkciją. Norėdamas geriau suprasti savo sūnų, tėvas taip pat sukuria savo žaidimo profilį ir, sūnui nežinant, pradeda žaisti kartu su juo.

Kol tėvas konstruoja komunikaciją su jaunesniuoju sūnumi per kompiuterinius žaidimus, o brolis nuoširdžiai stengiasi padėti racionaliais, nors ir be galo skaudžiais, patarimais, gali pasirodyti, kad būtent Konradas skausmingiausiai išgyvena motinos mirtį. Tik ilgainiui tampa aišku, kad tai tiesiog režisieriaus pasirinktas būdas atskleisti, kaip skirtingai šeimos nariai gali reaguoti į tragedijas. Anksčiau dėl žmonos darbo, savo karjeros atsisakęs Gabrielio Byrne‘o herojus, dabar atrodo visiškai pasimetęs. Bandydamas išsaugoti byrančios šeimos likučius, jis nusileidžia savo abiem sūnums bene kiekvienoje ginčytinoje situacijoje. Tuo tarpu Jesse Eisenbergas vaidina tik išoriškai savimi pasitikintį vyresnį brolį.

Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Pradžioje galime pamatyti vėliau dingstančias sąsajas su pernai „Scanoramoje“ matyta juosta „Tūkstantį kartų labanakt“ (Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night, 2013). Gabrielio Byrne‘o ir Amy Ryan filosofiniai samprotavimai kažkuo primena dar vieną „In Treatment“ sezono seriją, kuriame jiedu vaidino kartu. Užsiskleidusio paauglio portretas – analogišką personažą iš Keno Loacho dramos „Kesas“ (Kes, 1969). Konrado naktiniai pasivaikščiojimai su savo pirmąja meile – nedidelio biudžeto indie filmus, o detaliai parodytas slow motion epizodas, kuriame Izabelė patenka į automobilio avariją, atvirkščiai, savo specialiais efektais nenusileidžia panašioms scenoms brangiuose Holivudo projektuose. Kito režisieriaus rankose tėvo ir sūnaus komunikacija pasitelkus kompiuterinius žaidimus galėtų atsidurti filmo centre, tačiau Joachimas Trieris sumaniai iliustruoja intarpais iš kompiuterinių žaidimų Konrado skaitomą tekstą, paversdamas tai stipriausiu filmo epizodu.

Nors Joachimui Trieriui ir nepavyko pakartoti ankstesnių savo projektų sėkmės, „Garsiau už bombas“ dar kartą patvirtina ambicingą režisieriaus prigimtį bei priverčia žiūrovą visiškai kitaip pažvelgti į jau, atrodytų, daug kartų matytus dalykus.

Filmo anonsas:

Seansai:

Lapkričio 10 d., antradienis, 16:15  „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius

Lapkričio 12 d., ketvirtadienis, 18:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

Lapkričio 13 d., penktadienis, 18:45  „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

Lapkričio 15 d., sekmadienis, 13:30  „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius

Lapkričio 15 d., sekmadienis, 16:30  „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė

Lapkričio 19 d., ketvirtadienis, 19:00  „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

Lapkričio 20 d., penktadienis, 19:00  „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.