fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine, Scanorama

Nuoširdumo problema Andrew Haigh‘aus dramoje „45 metai“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „45 metai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „45 metai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kiek laiko gali prireikti, norint pažinti žmogų su kuriuo gyveni? Nejaugi po 45 metų gyvenimo kartu, žmonės dar gali turėti paslapčių vienas nuo kito? Kodėl ne visada esame pasirengę atsiverti net ir artimiausiam žmogui?

Išsaugoti santuoką bėgant metams netampa lengviau. Jausmai be galo trapūs, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus. Pagyvenę žmonės taip pat įsimyli, pavydi, šoka, mylisi, mokosi groti naujais muzikiniais instrumentais ir be galo smagu, kad paskutiniu metu režisieriai vis dažniau ryžtasi perteikti vyresnių žmonių gyvenimą bei patirtį didžiuosiuose ekranuose.

Džefas ir Keitė kartu praleido 45 metus. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad šie metai prabėgo pakankamai laimingai. Prieš penkerius metus įvykusio jubiliejaus šventę teko atidėti dėl Džefo ligos, tad dabar Keitė pasiryžusi atsigriebti organizuodama vakarėlį.

Kadras iš filmo „45 metai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „45 metai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Gana džiugią artėjančios šventės nuotaiką staiga aptemdo šokiruojantis laiškas, kuriame pranešama apie po penkiasdešimties metų rastą Alpėse užšalusį moters kūną. Išaiškėja, kad tai tragiškai žuvusi Džefo mylimoji, su kuria jis draugavo dar iki pažinties su Keite. Nuo šios akimirkos jų namuose tarsi apsigyvena trečias žmogus.

Andrew Haighus jau kurį laiką vadinamas vienu perspektyviausių britų režisieriumi. Laikas jo filmuose neretai tampa tarsi nepastebimu herojumi, tačiau kitaip negu, pavyzdžiui, Olivier Assayasas, kuriam laiko ir laikinumo sąvokos svarbios susitaikymo su realybe aspektu, Andrew Haighus dažniau nagrinėja tam tikros akimirkos ar įvykio reikšmę mūsų tolesniam gyvenimo keliui.

Debiutinio režisieriaus filmo „Graikas Pitas“ (Greek Pete, 2009) pagrindinio herojaus, Londone teikiančio eskorto paslaugas, gyvenimas susideda vien iš trumpų susitikimų. „Savaitgalyje“ (Weekend, 2011) dviejų žmonių atsitiktinai kartu praleistos kelios dienos galėjo virsti kažkuo daugiau, tačiau vienas iš jų nebuvo tam pasiruošęs. Net jo debiutinėje trumpametražėje juostoje „Aliejus“ (Oil, 2003), kuri trunka mažiau negu tris minutes, didžiąją laiko dalį tiksi laikrodis.

Kadras iš filmo „45 metai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „45 metai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Jeigu „Savaitgalis“ parodė atsitiktinių santykių transformaciją į stipresnius jausmus per 48 valandų laikotarpį, naujausioje savo juostoje režisierius svarsto, kaip gali pasikeisti poros santykiai per 45 metus, o šeimyninę laimę kartais gali aptemdyti net ir prisiminimai apie praeitį bei užčiuopia nuoširdumo problemą.

Džefo mylimosios nuotraukoje Keitė pamatė savęs jaunystėje kopiją, kas privertė suabejoti, ar tik ji pati netapo kopija Džefo gyvenime. Ar vardas bei plaukų spalva tėra vieninteliai panašumai? Andrew Haighus konstruoja pasakojimą iš daugybės detalių. Ar jųdviejų mėgstamiausia daina, iš tikrųjų, tiktai jųdviejų? Nors Keitė stengiasi brandžiai reaguoti į susiklosčiusią situaciją, netikrumas, nerimas bei abejonės nejučia tampa nuolatinėmis jos palydovėmis.

Akivaizdu, kad Andrew Haighų labiau domina būtent Charlotte Rampling herojė. Lolo Crawley („Here“ ir „Four Lions“) kamera dažniau seka būtent ją, leidžiant žiūrovams stebėti net menkiausias jos reakcijų pokyčius. Labiausiai atmintyje įstringa epizodai, kai Keitė žiūri palėpėje rastas nuotraukas, skambina pianinu ir, be abejo, neįtikėtina paskutinė filmo scena, nufilmuota identiškai joje skambančiai dainai. Paradoksalu, bet per savo įspūdingą karjerą Charlotte Rampling nėra pelniusi nei vienos „Oskarų“ nominacijos. Norisi tikėti, kad akademikai ištaisys šią klaidą bent jau šiemet.

Kadras iš filmo „45 metai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „45 metai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Džefą mes matome tik tada, kai jį stebi žmona ir kartu su ja stengiamės suprasti, ką jis jaučia. Tomo Courtenay herojus savo charakteriu primena Loros Džeson vyrą iš Davido Leano „Trumpo susitikimo“ (Brief Encounter, 1945), kuris žmonai apalpus tik pasiūlė padėti jam pabaigti išspręsti kryžiažodį. Režisierius palieka žiūrovams teisę spėlioti, kaip pasielgs Keitė pasibaigus filmo titrams, tačiau, akivaizdu, kad pati Keitė taip pat, nelyginant Lora Džeson, nesijaučia laiminga sukūrusi, atrodytų, laiko patikrintus santykius bei negali jaustis saugi turėdama ją „savaip“ mylinti vyrą.

„45 metai“ – daugiasluoksniška Andrew Haighaus drama, paliečianti nuoširdumo problemą dviejų žmonių santykiuose, kurioje Charlotte Rampling ir Tomui Courtenay pavyko sukurti ne tik itin stiprius vaidmenis, bet ir nepamirštamą duetą.

Filmo anonsas:

 

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.