Šokiruojančiai nešokiruojanti Gasparo Noé „Meilė“ (apžvalga)

„Kol televizijos atsiradimas neištuštino kino teatrų, būtent iš savaitinio apsilankymo kine mokeisi (ar bandydavai mokytis), kaip eiti, rūkyti, bučiuotis, kovoti, gedėti. Filmai duodavo patarimus, kaip atrodyti patraukliai. Pavyzdys: puikiai atrodai dėvėdamas lietpaltį, net kai nelyja. Bet, kad ir ką išsinešdavai, tai būdavo tik maža dalelė didesnės pasinėrimo į gyvenimus, kurie nėra tavo, patirties. Troškimas prarasti save kitų žmonių gyvenimuose… veiduose. Tai didesnė, labiau įtraukianti geismo forma, glūdinti filmo patyrime“, – rašė Susan Sontag.

Kinas – savaime vojeristinis aktas. Gasparo Noé naujausias darbas „Meilė“ (Love, 2015) bando vojeristinę patirtį pakylėti į kitą lygmenį ir ją peržengti. Filmas žada ne tik suteikti galimybę pažvelgti per rakto skylutę ir pamatyti kaip myli(si) kiti žmonės – atvirai, intymiai, taip, kaip yra „iš tikrųjų“. Cituojant pagrindinio filmo veikėjo, o išties paties režisieriaus moto – su visu prakaitu, seilėmis ir sperma. Intymi, 3D formato „Meilė“ gundo dar juslingesne, kūniška panirimo į kitų gyvenimus patirtimi.

Kartu G. Noé siekia demistifikuoti fizinę meilės dimensiją, įtraukti šį natūralų ir gražų žmonių tarpusavio santykių, intymumo aspektą į filmografijos lauką. Išties, kodėl galima rodyti tyškantį kraują, virstančias žarnas, bet nevalia rodyti fizinio suartėjimo momentų?

Gasparo Noé darbai dažnai analizuojami ekstremalaus kino (extreme cinema) ir cinéma du corps kontekste šalia Larso von Triero, Catherine Breillat, Lukas Moodyssono, Michaelio Haneke ir kitų kūrėjų. Šioms kino srovėms priskiriami filmai perkelia pornografijos ir siaubo žanrams būdingus elementus į nepriklausomo, filosofinę problematiką paliečiančio kino lauką, „užpuola“ publiką ne tik emociniu, intelektiniu, bet ir fiziniu lygmeniu, suardydami įprastą distanciją tarp medijos ir žiūrovo.

Apie Gasparą Noé sakoma, jog jis mėgsta bausti publiką. Iš kino seanso išėję pasipiktinę ar rodomų vaizdinių brutalumo neatlaikę žiūrovai jam – asmeninė pergalė. Tačiau „Meilėje“ režisierius, priešingai, nusprendė parodyti, koks jis gali būti švelnus. Jis užsimojo sukurti nuoširdų filmą apie sentimentalų seksualumą ir – didžiausias šokas – savo ketinimą įgyvendino. Ir vieno, ir kito filme išties pakanka.

Drama atskleidžiama nelinijiniu naratyvu, kuriame pinasi pagrindinio veikėjo monologas, narkotinės vizijos, prisiminimai ir sapniškos realybės vaizdiniai. Daugybė ankstesniems Gasparo Noé filmams būdingų vizualinių elementų išlieka, tačiau šiame darbe neatrodo, jog kūrėjas siekė šokiruoti žiūrovą. Atviros sekso scenos (su nedidelėmis išimtimis) neturėtų pasirodyti itin provokuojančios net ir konservatyvesnių pažiūrų žiūrovui (jei toks per klaidą ateitų žiūrėti filmo). Dažnai kamera laikosi nuosaikaus atstumo, palikdama vietos vaizduotei, intymumui. Prieštaringai nei Larso von Triero filmuose, kuriuose seksas panaudojamas kaip susvetimėjimo su kitais ir savimi išraiškos priemonė, čia jis išties jungia žmones ir turi tą retai atskleidžiamą savaiminio tikslingumo aspektą.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Niūri ir lietinga diena, skaudanti galva, verkiantis vaikas. Šalia – vos pakenčiama gyvenimo moteris. Taip pagrindinis filmo veikėjas Merfis (Karl Glusman), Paryžiuje gyvenantis kino režisieriaus ambicijų turintis (turėjęs?) amerikietis, pradeda pirmąją Naujųjų metų dieną. Netikėtai jis sulaukia buvusios merginos mamos žinutės. Jos problemiška, depresyvi ir į mintis apie savižudybę linkusi dukra pradingo. Su Elekra (Aomi Muyock), kaip paaiškėja, Merfis išgyveno aistringą, beatodairiškos meilės, geismo, pavydo, išdavysčių, seksualinio eksperimentavimo kupiną romaną. Jų draugystė nutrūko Merfiui pasimylėjus su šešiolikmete kaimyne Omi (Klara Kristin), kuri po sueities pastojo.

Skambutis priverčia Merfį sunerimti ir pasitraukti iš nekenčiamos realybės į savo vizijų ir prisiminimų pasaulį, kuriame iš naujo gali patirti meilę.

Pasak paties režisieriaus, tai itin asmeniškas filmas, kuriame beveik visos patirtys yra išgyventos. Tai ne filmas apie kitų žmonių gyvenimus ir ne filmas apie kitus filmus. (Nors dėl pastarojo teiginio būtų galima ir pasiginčyti, nes referencijų į kitus filmus čia daug, tiesa, didelė jų dalis – paties Gasparo Noé darbai).

Galbūt šis betarpiškas santykis su medžiaga labiausiai ir kiša filmui koją. Visa kūryba yra kažkiek asmeniška, tačiau pasiekus tam tikrą lygį tampa sunku objektyviai žvelgti į turimą medžiagą. Režisierius savo išgyvenimus ir emocijas nekritiškai ekstrapoliuoja žiūrovams, kurių dauguma, tikėtina, nesusitapatins nei su vienu iš filmo herojų. Kodėl? Todėl kad jie neįkvepiantys, banalūs, stokojantys charizmos ir dar prastai suvaidinti.

Didelė dalis filmo dialogų buvo improvizuoti, tačiau tai jiems nė kiek neprideda gyvumo ar natūralumo. Neprofesionalūs aktoriai nesusitvarko su užduotimi ir nepajėgia subtiliai perteikti iš jų norimo plataus skirtingus meilės ir geismo etapus reprezentuojančių emocijų spektro.

Filmas lengvai gali atstumti ir siūlomu išimtinai vyrišku požiūriu. Tai savaime nebūtų blogai, nes darbas ir sumanytas yra būtent iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Tik klausimas, kiek tokia perspektyva yra reprezentatyvi? Pristatomas labai siauras mačio mentalitetas. Sunku suvokti, kiek iš jo šaipomasi, o kiek jis teigiamas kaip universali vyriškos mąstysenos reprezentacija.

Atrodo, režisierius nesiekia pateisinti savo herojaus ir nesiekia jo smerkti. Žiūrovas paliekamas plačioje neapibrėžtoje erdvėje, kurioje jis pats turi nuspręsti, kaip interpretuoti tai, ką mato. Reakcijos gali svyruoti nuo atjautos iki absoliutaus atmetimo. Visgi stulbinantis sentimentalumo, savigailos mišinys, primenantis prastą „Jaunojo Verterio kančių“ versiją, turėtų palaužti net ir jautriausius žiūrovus.

Žiūrint „Meilę“ niekaip nepavyksta atsikratyti minties, jog pakeitus didžiąją dalį banalaus teksto ir suradus talentingus aktorius, tai galėjo būti išties įsimintinas darbas. Kol kas „Meilė“ sulaukė itin kritiškų reakcijų. Ateities prognozavimas – nedėkingas darbas, bet kažkodėl įtariu, jog praėjus tam tikram laikui, nepaisant akivaizdžių ir gausių filmo trūkumų, jis visgi bus peržiūrimas ir analizuojamas ne vien skandalų, provokacijų bei erotinio kino diskurso kontekste.

Filmo anonsas: