Festivalio „Scanorama“ archyvas
Norint deramai supažindinti žiūrovą su filmu „Žudikė“ (Nie yin niang), pirmiausia reikėtų atkreipti žvilgsnį į šio kūrinio režisierių Hou Hsiao-Hsieną. Vienas pagrindinių pirmosios taivaniečių Naujosios kino bangos (1980-82) pionierių yra žinomas dėl populiariųjų žanrų atmetimo ir susikoncentravimo į realistiškus savo šalies portretus. Meistriškas darbas su kamera ir Taivano bei Kinijos istorinio identiteto paieškos užtarnavo šiam autoriui tarptautinį pripažinimą. Tiesa, tik gurmaniško kino mylėtojų terpėje. Būtent čia ir atsiskleidžia priežastys, kodėl taip svarbu, norint deramai suvokti filmą, pirmiausia suprasti Hou Hsiao-Hsieno metodiką.
Pradedant pirmuoju režisieriaus bandymu – „Miela mergina“ (Cute Girl, 1980), tęsiant Kanų vertinimo komisijos prizą laimėjusiu „Lėlių meistru“ (The Puppetmaster, 1993) ir baigiant vienu naujausių jo darbų – „Trys epochos“ (Three Times, 2005), galima jausti tendencingai tobulėjantį lėto kino stilių. Būdamas vienas pirmųjų šio metodo pradininkų, Hou Hsiao-Hsienas vysto filmus „sniego tirpimo greičiu“, taip savo asketiškoje kompozicijoje įprasmindamas nuotaiką.
Retai filmuodamas iš arti, režisierius mieliau renkasi persekiojimus arba perėjimus į panoraminį vaizdą. Atskleisdamas įvykius ir aplinką ilgais kadrais bei specifiniais rakursais, jis įtraukia žiūrovą į gerai pamatuotą ritmą. Dažnai šiai patirčiai yra reikalingi daugkartiniai žiūrėjimai, tačiau apsikausčius kantrybe, išugdomas unikalus juslinis pojūtis. Būtent tokia metodika yra naudojama ilgai brandintame ir šių metų Kanų prizą už geriausią režisūrą pelniusiame Hou Hsiao-Hsieno filme „Žudikė“.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Istorinė-politinė drama pasakoja IX a. Kinijos Tangų dinastijos laikų legendą, kurią dar vaikystėje išgirdęs Hou Hsiao-Hsienas, ilgai svajojo įgyvendinti. Kai šaltakraujė žudikė Nie Yinniang (Qi Shu) yra pasiunčiama į regioną, iš kurio yra kilusi, ji pirmą kartą susiduria su abejonėmis. Samdinės taikinys yra lordas Tian Ji’an (Chen Chang), už kurio jai buvo lemta ištekėti prieš daug metų. Tačiau pagrobus Nie ir ją išauginus nesustabdoma žudike, ši lemtis taip ir neišsipildė. Pasirinkimas tarp kodekso ir jausmų tampa moraline samdinės Nie dilema.
Nepaisant to, jog filmo žanras priklauso veiksmo dramai, o koviniai menai yra vienas iš labiausiai masinančių žiūrovus atributų, „Žudikė“ nėra tipinis wuxia kinas. Savo kovų choreografija filmas primena Ango Lee šedevrą „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (Wo hu cang long, 2000) bei Zhango Yimou veiksmo epą „Skraidantys durklai“ (Shi mian mai fu, 2004), tačiau kovos scenos yra tokios retos ir trumpos, jog prie konvencinio veiksmo pratęs žiūrovas liks alkanas ir pasipiktinęs. Kinas, bandantis kurti kinetiką per statiką, yra retas ir rizikingas fenomenas, šiais dinamiškos kino industrijos laikais, todėl nenuostabu, jog filmas susilaukė daugybės kritikos ir lieka snobiška patirtimi.
Be lėto tempo ir veiksmo stygiaus problemų, galima paminėti ir politinių intrigų komplikuotumą. Hou Hsiao-Hsienas naudoja elipsinį pasakojimo būdą, taip tiesiogiai neatskleisdamas daug svarbios informacijos. Norint suprasti, kas tiksliai vyksta, žiūrovas yra priverstas pasitelkti dialogą. Pastarasis viso filmo metu yra retas, bet apkrautas informacija bei metaforomis. Jei kiti režisieriai, kaip kad Angas Lee ar Zhangas Yimou, stengiasi nemaitinti žiūrovų informacijos šaukšteliu, tai Hou Hsiao-Hsienas renkasi žiūrovą marinti badu ir priversti pasinerti į filmo meninę abstrakciją. Tai artistinis pasirinkimas, būdingas ne vienam režisieriaus filmui, tačiau politinės intrigos ir veikėjų sprendimai dažnai lieka nesuprantami ir reikalauja daugkartinio žiūrėjimo.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kinematografija yra stulbinanti ir bene labiausiai išgirta filmo dalis (net tarp filmą nuvertinančių). Operatorius Markas Lee Ping Bingas atliko nepriekaištingą darbą, kartu su režisieriumi sukurdamas vieną geriausiai atrodančių šių metų filmų. Kiekvienas kadras yra tobulai atrinktas ir dažnai primena paveikslą, kuriam papildomo paveikumo suteikia filmavimas 35 milimetrų juosta ir 4:3 santykiu. Skambant meditaciniam garso takeliui, o kamerai fokusuojant dėmesį į kvapą gniaužančius Mongolijos ir Kinijos peizažus, užplūsta įspūdis, jog sėdi Rono Fricke dokumentikoje „Baraka“ (1992) arba „Samsara“ (2011).
Išjausta, tačiau santūri aktorių vaidyba, aukštos kokybės fizinės IX a. Kinijos eksterjero rekonstrukcijos, itin detalūs kostiumai ir interjeras, preciziškas kameros darbas, puiki kompozicija ir autentikos dvelksmas sukuria įspūdingą praeities interpretaciją. Tačiau tempas, siužetas, dialogas, ar kiti režisūriniai sprendimai, atsakingi už filmo, kaip kinetinės patirties, efektyvumą, lieka daugiau mažiau neišnaudoti. Ir dėl to nėra kaltas nepatyręs režisierius ar prastai suvokta vizija, kaip dažnai būna eksperimentiniame kine. Hou Hsiao-Hsienas puikiai žino, ką daro, ir yra savo srities meistras.
„Žudikė“ nėra pataikus Vakarų kultūros kino tempams. Veiksmas, kovos menai, siužetas, politika ir žodžiai nėra sukirčiuoti mums pažįstamomis filmų gramatikos taisyklėmis. Tai nišinis kinas, skirtas kantriems, atidiems ir mokantiems atrasti pasakojimą vizualikoje. Kaip ir žudikė Nie, įsprausta tarp kodekso ir jausmų, taip ir žiūrovas lieka su dilema tarp kino konvencijų ir subjektyvių patirčių.
Seansai:
Lapkričio 16 d., pirmadienis, 20:45, „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 18 d., trečiadienis, 18:15, „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė
Filmo anonsas:
