fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA’16. Neatskleisti poelgių motyvai brolių Dardenne‘ų „Nepažįstamojoje“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Tam tikrą moralinę dilemą turintys išspręsti pagrindiniai filmų herojai – brolių Dardenne‘ų vizitinė kortelė. „Pažade“ (La promesse, 1996) – paklusti tėvo valiai ar ištesėti duotą pažadą. „Rozetėje“ (Rosetta, 1999) – susirasti darbą bet kokiomis priemonėmis ar toliau gyventi su geriančia motina. Juostoje „Sūnus“ (Le fils, 2002) – atkeršyti ar surasti jėgų atleisti sūnaus žudikui. Filme „Vaikas“ (L’enfant, 2005) – parduoti savo kūdikį ar atrasti sąžinės likučius ir bandyti kitaip pakeisti savo gyvenimą. „Lornos tyloje“ (Le silence de Lorna, 2008) – gauti pilietybę ir teisę į nepriklausomą gyvenimą ar padėti savo vyrui kovoti su priklausomybe nuo narkotikų, o juostoje „Dvi dienos, viena naktis“ (Deux jours, une nuit, 2014) – įtikinti savo kolegas atsisakyti premijų ar prarasti darbą. Naujausias jųdviejų tandemo darbas „Nepažįstamoji“ (La fille inconnue, 2016) leidžia papildyti šią dešimtmetį kauptą galeriją dar vienu portretu.

Ženi dirba gydytoja Lježo priemiesčio klinikoje, kurioje dažniausiai lankosi neturtingi žmonės, turintys tik privalomąjį sveikatos draudimą. Ji neatsisako suteikti pagalbą net ir dėl kažkokių priežasčių nenorintiems rodyti savo dokumentų. Talentingai gydytojai daugelis pranašavo puikią karjerą, todėl nieko nenustebina, kai jos mentoriui nusprendus išeiti į pensiją, Ženi pasirenka geriau apmokamą darbą privačioje klinikoje, tačiau paskutinės dienos senajame darbe priverčia ją permąstyti savo vertybes.

Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Broliai Dardenne‘ai „Nepažįstamojoje“ ypatingai daug dėmesio skiria kasdieniam gydytojo darbui. Ženi kone kasdien tenka susidurti su epilepsijos, širdies priepuoliais, nervų sutrikimais, pūvančiomis žaizdomis, nugaros skausmais ar patinusiomis pėdomis. Įtemptas darbas reikalauja racionalaus požiūrio, mokėjimo kontroliuoti savo emocijas ir net tam tikro cinizmo. Būtent tai ji demonstruoja filmo pradžioje, kiek pamokslaujančiu tonu bandydama išmokyti jaunąjį praktikantą, kad į pacientų problemas įsijausti pavojinga ir uždraudžia jam įleisti į jau užsidariusią kliniką vėlų vakarą norėjusią patekti merginą.

Kitą rytą paaiškėja, kad ieškojusi pagalbos mergina mirė. Nei policijos pareigūnai, nei kolegos, nei klinikos vadovybės Ženi nekaltina, tačiau ji pati visiškai praranda savitvardą, o sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas virsta savotišku apsėdimu, verčiančiu ją pradėti savo tyrimą. Dardenne‘ai suteikia „Nepažįstamajai“ detektyvo struktūrą. Tiesa atskleidžiama laipsniškai, intrigą bandoma išlaikyti iki pat filmo pabaigos, o nusikaltimas, galų gale, išaiškinamas. Kaip ir ankstesniuose Dardenne‘ų filmuose, pasakojimo centre atsiduria žmogus patekęs į sudėtingą situaciją. Režisierius galima pagirti už gebėjimą išlikti savimi, tačiau šį kartą pagrindiniai herojės sprendimai neatrodo pakankamai motyvuoti.

Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Nuolatinio jų operatoriaus – Alaino Marcoeno – kamera išlieka natūrali, nesikišanti į herojų asmeninę erdvę bei dažniausiai sekanti jų pakaušius. Juostos natūralumą dar labiau pabrėžia bet kokio muzikinio fono atsisakymas. Viso filmo metu Ženi patiria žodinę agresiją bei provokacinį, žeminantį, grasinantį agresyvių žmonių elgesį. Dardenne‘ai priverčia žiūrovą jaustis nepatogiai, nes jam tenka stebėti ne tik verbalinio smurto protrūkius, bet ir pačios Ženi reakciją į juos. Nors netikėta detektyvinė patirtis ją labiau užgrūdina, drebulio atsikratyti nepavyksta. Tačiau net ir šios skausmingos akimirkos nepriverčia jos sugrįžti į santykinę komforto zoną.

Režisieriai neatsako į klausimą, kodėl racionali gydytoja norą išsiaiškinti mirusios merginos vardą staiga paverčia pagrindiniu savo gyvenimo tikslu. Netgi atsisako perspektyvaus darbo pasiūlymo bei rizikuoja savo gyvybe. Ženi vykdo savo tyrimą paraleliai policijos pareigūnams, tačiau ji neieško žudiko, o mirties aplinkybės ją domina tik tiek, kiek tai gali padėti išsiaiškinti merginos tapatybę tam, kad galėtų pranešti apie mirtį jos artimiesiems.

Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nepažįstamoji“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Nors naujausio režisierių filmo pavadinimas greičiausiai nurodo į nežinomą mirusią merginą, beveik tokia pat nežinoma ir nepažįstama žiūrovams lieka ir Adèle‘ės Haenel herojė. Kodėl Ženi elgesys toks pasiaukojantis? Galbūt tai galėtų paaiškinti palikę žymę jos atmintyje praeities įvykiai, tačiau Dardenne‘us šį kartą domina tik įvykių pasekmės.

Bandant prisiminti režisierių kūrybą, lengva pastebėti, kad jau seniai jie laikosi sau įprastos taisyklės – kurti vieną filmą per trejus metus. Nusižengta šiai nuostatai tik šiemet, kai „Nepažįstamoji“ pasirodė metais anksčiau negu buvo planuota. Turint omenyje, kad iš karto po premjeros Kanuose patys kūrėjai nusprendė permontuoti savo filmą, peršasi išvada, jog tų vienerių metų vis dėlto pritruko. Konsultuojantis su montažo režisieriumi buvo atlikti 32 pakeitimai, o galutinė filmo versija sutrumpėjo 7 minutėmis, tačiau vargu, ar šios korekcijos galėtų iš esmės pakeisti filmo vertinimą.

Filmo seansai:

Lapkričio 8 d., antradienis, 18:45  „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius

Lapkričio 12 d., šeštadienis, 16:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

Lapkričio 14 d., pirmadienis, 18:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

Lapkričio 15 d., antradienis, 18:15  „Forum Cinemas Vingis“, 6 salė, Vilnius

Lapkričio 15 d., antradienis, 21:30  „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

Lapkričio 19 d., šeštadienis, 16:45  „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė

Filmo anonsas:

Save

Save

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.