Jeigu debiutinis Zambijoje gimusios ir Velse augusios režisierės Rungano Nyoni pilnametražis filmas „Aš nesu ragana“ (I Am Not a Witch, 2017) būtų rodomas tarpukario Lietuvoje, tai jis būtų pristatyti kaip tikra egzotika. „Sensacija! Raganų burtai, Afrikos dainos ir šokiai, nuostabūs gamtos vaizdai!“ – sekant tam metui įprastomis formomis, veikiausiai, skelbtų reklamos.
Techniškai šios reklamos būtų teisingos, tačiau, o tai tarpukario Lietuvoje nutikdavo dažnai, jos pražiopsotų visą filmo esmę. Europocentristiniam kino žiūrovui šis filmas ir šiandien gali pasirodyti „tikra egzotika“. Gausus muzikos, puikiai nufilmuotų, spalvingų gamtos bei žmonių planų, dokumentuojantis vakariečiui keistus religinius ir socialinius ritualus – taigi filmas tikrai neprailgs. Iš vienos pusės, filmas netgi skatina tokį žvilgsnį, tačiau tai jis daro tik apsimestinai, nes šiems skatinimui pasidavęs žiūrovas pats atsidurtų filmo kritikos ir kaltinimų taikiklyje.
Zambijoje vykstančio filmo veiksmo centre – devynmetė mergaitė Šula (akt. Maggie Mulubwa). Nežinia iš kur viename kaimelyje atsidūrusi mergaitė jo gyventojų yra apkaltinama raganavimu. Nors kaltinimai skamba absurdiškai, tačiau po sekusių „tyrimų“ mergaitė tokia pripažįstama ir jai tenka rinktis – kartu su kitomis raganomis apsigyventi specialioje raganų stovykloje arba pavirsti ožiu, kuris galiausiai atsidurs ant kažkieno pietų stalo. Kaip žinia, pavirsti ožiu ir būti suvalgytam pasaulyje nenorėjo dar nė vienas žmogus.
Raganų stovykla, kurioje atsidūrė Šula, – tai savotiškas valstybės išlaikomas kalėjimo ir prieglaudos mišinys. „Raganos“ stovykloje kontroliuojamos – jos baltais kaspinais pririšamos prie sunkių ričių, tad jų judėjimo laisvė yra ribota, ir jos negali pradėti skraidyti ir žudyti vaikų (kaip žinia, tai raganos ir daro). Iš kitos pusės senos moterys ir mergaitės stovykloje yra apsaugomos nuo visuomenės, dėl kurios kaltinimų jos čia ir atsidūrė, pykčio ir smurtinių veiksmų. Tuo tarpu valstybė kontroliuojanti stovyklas pasinaudoja „raganomis“ savo naudai – jos yra turistų traukos objektas, dirba laukuose, tampa teisėjomis-ekstrasensėmis, dalyvauja televizijos laidose, kur reklamuoja, pavyzdžiui, kiaušinius. „Raganos“ tampa kone valstybės nuosavybė, tad Šulos valstybinis „globėjas“ ponas Banda (akt. Henry B.J. Phiri) pareiškia: „Tu esi mano mažoji ragana.“
„Raganų“ nustatymo, įvalstybinimo veiklos procesai atrodo tokie absurdiški žiūrovo akiai, jog nevalingai priverčia jį suprunkšti ar bent išspausti šypseną. Tačiau filme liečiamos temos ir problemos labai rimtos. Režisierė pati lankėsi pagarsėjusiose „raganų“ stovyklose Ganoje. Stovyklos „raganoms“, kurios dažniausiai tėra senos našlės, kurių turtą pasiglemžė jų giminės, apkaltinusios jas raganavimu, ar moterys, turinčios psichinių negalių, šioje šalyje buvo pradėtos kurti dar prieš šimtmetį. Šešiose Ganos „raganų stovyklose“ prieš kelerius metus gyveno daugiau nei 1000 moterų, ir tik pastaruoju metu labiau susirūpinta šių stovyklų ir jų gyventojų būkle bei pradėti veiksmai siekiant jas panaikinti.
Realybėje gana nykios „raganų“ stovyklos (iš esmė paprasčiausi senų moterų kaimeliai) filme yra „sumaginamos“ įpinant į jas realybėje neegzistuojančių akcentų – jau minėtus „raganoms“ skraidyti neleidžiančius kaspinus, įvairiausius (pseudo)ritualus. Taip pat elgiamasi ir demonstruojant „raganų“ ir už jas atsakingų valstybės institucijų santykius. Tamsi, skaudi tema atskleidžiama ryškiais juodojo humoro potėpiais, tad žiūrovui tenka pasimesti – norisi juoktis, nors tokia tema, atrodo, kaip tik prašosi lėto, atidaus, hiperrealistinio žvilgsnio į šių moterų gyvenimą. Žvilgsnio, kuris perteiktų visą situacijos tragediją, be jokių komedijos ar pasakų elementų.
Tačiau pasirinkta strategija turi ir kitą paskirtį. Magiškas „raganų“ stovyklų (siur)realizmas apsunkina jų pažinimą, paverčia jas „egzotiškomis“ ir skatina žiūrovą pasijusti turistu, žvelgiančiu į temą Vakarietišku (neo)kolonialisto žvilgsniu – „štai kokie absurdai vis dar dedasi necivilizuotame pasaulyje!“.
Toks (neo)kolonialistinis žvilgsnis ir pasmerkiamas filme – ar tai būtų mažąją raganą pralinksminti bandantys turistai siūlydami su jais pasidaryti „selfį“; ar kas antrą žodį angliškai tariantis ponas Banda; ar „raganų“ stovyklas aptarnaujantys, tačiau jų visai nebandantys suprasti vietiniai, kurių muzikos grotuvuose skamba vakarietiška popmuzika. Tai jie yra tie tamsuoliai, šiuolaikiniai raganų medžiotojai ir inkvizitoriai, kurie įgalina priespaudos sistemos veikimą. Prunkštaujantis iš situacijų absurdiškumo, įspūdingų vaizdų ir garsų pakerėtas žiūrovas tampa vienu iš simbolinių tokio žvilgsnio atstovų.
Na, ir svarbiausia – „neteisingas“ „raganų“ stovyklų, valstybės-„raganų“ santykių vaizdavimas filme, jų iškreipimas ir sumaginimas iš esmės nėra probleminiai, tad žiūrovas net negali teisintis, jog filmas jį apgavo. Mat šis filmas visų pirma nėra apie raganas. Tai filmas apie moteris, kurios kovoja už savo laisvę ir nenori, jog visuomenės sukurta sistema jas paverstų „ožiais“.
Į nemalonų vaidmenį žiūrovą pastatantis filmas „Aš nesu ragana“, paskatina kitu žvilgsniu pažvelgti ir į „civilizuotą“ Vakarų visuomenę. Pasaulio ir Lietuvos kino industriją krečiantys seksualinio priekabiavimo skandalai, dalies visuomenės atsakas į juos įrodo, jog ir čia yra gausu tamsuoliškos „egzotikos“. „Egzotikos“ kurią reikia rauti iš visuomenės taip pat, kaip ir „raganų“ stovyklas Ganoje. Galbūt, puikus, jausmingas ir intelektualus Rungano Nyoni debiutinis filmas padės greičiau tai padaryti.
Filmo anonsas: