fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA`17. „Vakarėlis“ – intelektualiojo elito pašaipa (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vakarėlis“

Jubiliejinę šių metų „Scanoramą“ atidarė filmas simbolišku pavadinimas „Vakarėlis“ (The Party, 2017). Puikus akcentas šventiškam vakarui. Tik antroji The Party reikšmė – partija – filmą apibūdina gerokai taikliau. Visi filmo veikėjai turi bendrus idealus, yra elitas, atstovauja skirtingas visuomenės grupes, kurioms iš šono patys atrodo komiškai, – ir tai svarbiausia, nes visu savo subtiliu turiniu ir elegantiškais (na gerai, kartais ir neįdomiais) juokeliais „Vakarėlis“ pirmiausia yra komedija.

Pagrindinė filmo veikėja Dženet (Kristin Scott Thomas) išrenkama šešėline sveikatos apsaugos ministre, todėl ta proga nusprendžia surengti nedidelį pobūvį ir sukviesti artimiausius bičiulius. Be visiškai abejingo ir į aplinką nereaguojančio Dženet vyro, kompaniją palaiko gan vienmačiai personažai: neurotiškas bankininkas, save raminantis kokainu; moterų pora, besilaukianti trynukų; sarkastiška ir arogantiška geriausia draugė bei jos vyras, kurį geriausiai galima apibūdinti kaip pagyvenusį hipį, linkusį į populiariąją rytų kultūrą ir išmintingas bereikšmes sentencijas. Visi ligi vieno labiausiai susirūpinę savimi, o ne džiugiomis Dženet naujienomis. Veikėjų įvairovė didelė ir nesusirišanti į bendrą filmo vaizdą. Dažnai jie kalbasi labiau su savimi nei vieni su kitais, nors filme galima atrasti ir tikrai pavykusių scenų. Būtent – atskirų scenų. Vientisumas yra tai, ko šiam filmui, deja, trūksta iki tikrai puikaus reginio.

Kadras iš filmo „Vakarėlis“

Vakarėlyje pašiepiami aukštesnės viduriniosios (upper middle) klasės kairieji. Visi veikėjai neabejotinai priklauso šiai grupei – pabrėžiamas priklausymas opozicijai; valstybinės, o ne privačios sveikatos apsaugos pasirinkimas ir kitos detalės. Išskyrus bankininką Tomą (Cillian Murphy), kuris todėl ir būna traukiamas per dantį, cituojant Dženet vyrą, – turčius buržujus užsidirbantis „nešvarius“ pinigus. Likę veikėjai nors ir atstovauja vargingiau gyvenančius, patys rodomi kaip gyvenantys prabangiai, kupini arogancijos, nejautrūs.

Kitaip tariant, nutolę nuo to, ką patys deklaruoja esant teisingu gyvenimu. Vargu, ar Sally Potter siekia parodyti, kuri ideologinė kryptis yra teisingesnė, ar kokie dviveidžiai gali politikai. Ne, tai pasakojimas apie „pirmo pasaulio problemų“ kankinamus intelektualus, kurių bėdos ir pasvarstymai verčia kikenti kas keletą minučių ir tai yra stiprioji filmo pusė.

Kadras iš filmo „Vakarėlis“

Ironijos kupini šmaikštūs dialogai daug dėmesio skiria feministiniam požiūriui – tiek tiesiog jo analizei, tiek pašiepimui. Kaip jaučiasi vyras, kurio žmona tampa viena politikos lyderių? Ką apie realų gyvenimą išmano lyčių studijų teoretikai? Atsakymai į šiuos klausimus nėra svarbūs ir „Vakarėlio“ tikslas ne toks: veikiau, režisierė S. Potter bando įrodyti, kokie juokingi gali būti filosofai, akademikai, teoretikai, kai turi spręsti buitinius ar gyvenimiškus klausimus. Bei kaip toli nuo deklaruojamų pažiūrų gali nutolti žmogaus veiksmai. Ypač kai tai paliečia emocijas kliudančias sferas – meilės romanai, vestuvės, nauja pozicija karjeroje, šeimos pagausėjimai. Žmogiškųjų elementų reikalaujančios sferos sudaro visas galimybes nelogiškiems, neracionaliems sprendimams. Vienas veikėjų, alternatyvios medicinos ir sentencijų guru, Gotfrydas, filmo pradžioje atrodo kaip neracionalumo pradas, didžiausias pakvaišėlis, įterptas tik komiškumui didinti. Filmo pabaigoje jis išlieka vieninteliu laimėtoju, nenutolusiu nuo teisingo elgesio prieš save ir – netikėtai – besielgiančiu logiškiausiai ir suprantamiausiai.

Filmas grįstas politiniu turiniu ir kontekstu, tačiau peržiūrai nereikia jokių politologinių žinių ar Didžiosios Britanijos vidaus reikalų išmanymo – net ir partijos alegorija tėra bendražmogiškų ydų kritika ir visuomenės grupių ar klasių susireikšminimo pašiepimas. Kitaip sakant, „Vakarėlis“ prieinama visiems, nors subalansuota besigaudantiems. Įdomiausia, kaip po peržiūros turėtų jaustis tie, kurie vaizduojami filme.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.