Vienas garsiausių ir produktyviausių nūdienos Ukrainos kino režisierių – Sergei Loznitsa – yra puikiai pažįstamas išrankesniems Lietuvos kino mylėtojams. Režisierius dažnai lankosi mūsų šalyje ir neretai dirba su lietuviais kino profesionalais. Vien šiemet režisierius žiūrovams pristatė tris naujus filmus, du iš jų atsidūrė ir Europos šalių kino forumo „Scanorma“ programoje.
Šie filmai, tai dokumentinės juostos „Pergalės diena“ ir „Procesas“. Geras tonas, atrodo, reikalautų pirma skaitytojus supažindinti su ankstesniu režisieriaus darbu – dar vasario mėnesį kino ekranus išvydusia „Pergalės diena“. Visgi apžvalgą norėtųsi pradėti nuo naujausio režisieriaus filmo – neseniai Venecijos kino festivalyje pristatyto „Proceso“.
Sergei Loznitsa teigimu, procesas atsirado per atsitiktinumą, autoriui radus propagandinio filmo apie 1930-aisias Maskvoje vykusį geriausių šalies inžinierių ir ekonomistų teismą. Jie buvo kaltinti priklausą slaptai organizacijai, sabotuojančiai SSRS ir siekiančiai nuversti šalies valdžią su užsienio interventų pagalba. Tai vienas ankstyvesnių parodomųjų tesimų SSRS istorijoje, apogėjų šie teismai įgaus 1936-1938-aisias, kai parodomuosiuose tesimuose Maskvoje bus teisiami vieni svarbiausių SSRS politinių veikėjų, buvę Stalino bendražygiai. Veikiausiai nereikia nė sakyti, jog kaltinimai šiuose teismuose dažniausiai buvo išgalvoti, tačiau bausmė už juos grėsė labai tikra – mirtis.
Dviejų valandų trukmės filme Sergei Loznitsa atkuria visą vienuolika dienų trukusį teismo procesą – nuo teisiamųjų atvykimo į teismo salę iki nuosprendžio paskelbimo. Jokios muzikos, jokio užkadrinio balso, prieš žiūrovą stovi tik dokumentinė teismo medžiaga, kartkartėmis pertraukiama kadrais iš gatvės, kur vyksta mitingai, reikalaujantys griežčiausio nuosprendžio kaltinamiesiems.
Tai gana įprasta Loznitsos prieiga prie archyvinės kino medžiagos, žiūrovams galbūt jau pažįstama iš jo Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) blokadai Antrojo pasaulinio metais skirto filmo „Blokada“ (2006) apie kurį gausiai Lietuvoje yra rašiusi Natalija Arlauskaitė. Režisierius suteikia žiūrovui galimybę pažvelgti į unikalią ir itin retą istorinę medžiagą – už tai esu jam dėkingas.
Tačiau Loznitsos prieiga prie archyvinės medžiagos turi ir savų trūkumų. Unikali archyvinė medžiaga prikausto nebent tada, kai supranti, jog matai unikalią archyvinę medžiagą. Į šį filmą patartina ateiti su išankstiniu žinių bagažu, mat pats vienuolikos dienų teismo procesas, nors ir sutrauktas į kelias valandas, yra pakankamai sausas ir klaidus, kad pasirodytų įdomus eiliniam žiūrovui.
Paradoksalu, tačiau įdomiausi dalykai filme įvyksta teismo procesui pasibaigus – į filmo pabaigos titrus įsiveržus autoriaus balsui ir nušvietus tolesnį kaltinamųjų ir jų kaltintojų (Stalino SSRS šios sąvokos dažnai keisdavosi vietomis) likimą. Tuo tarpu likęs filmas reikalauja itin kruopštaus dėmesio, mat norint juo mėgautis reikia atidžiai sekti nuteistųjų mikrojudesius, balso intonacijas, rekonstruoti kaltinamųjų ir kaltintojų logines minčių sekas. Sunkus darbas, jei tema tau neartima, juk sprendžiamas ne tavo likimas. Gal todėl ir kino salėje, kaip teisme, – buvo ir pabėgusių, buvo ir knarkiančių. Režisierius galėjo šį darbą palengvinti, bent pusvalandžiu sutrumpinęs „teismo procesą“, kai kurios scenos atrodo perteklinės ir per daug kartojasi (ypač mitingo lauke kadrai).
„Procesas“ rekomenduotinas visiems su byla susipažinusiems kitais būdais ir norintiems susidaryti jos vizualinį vaizdinį, na o tiems, kurie tikisi įdomios ir intriguojančios tesimo dramos, reiktų likti prie fiktyvių „Įstatymo ir tvarkos“ („Law & Order“) serijų.
Tarpukariu į SSRS vykusius fiktyvius teismus pasaulis reagavo dviprasmiškai, kai kurie suprato, jog tai tik politinis susidorojimas ir bauginimas, kiti priėmė juos už gryną pinigą, dauguma buvo kažkur per vidurį. Natūralu – žinios iš sovietinų šalių niekada nebuvo pakankamai patikimos, jog būtų galima susidaryti aiškų ir nekvestionuojamą vaizdą. Tačiau aiškus ir nekvestionuojamai šie teismai Vakaruose buvo pristatyti vėliau, Antrojo Pasaulinio karo metais. Pavyzdžiui, JAV valdžios remtas propagandinis filmas „Misija į Maskvą“ („Mission to Moscow“, rež. Micael Curtiz, 1943) šiuos teismus atspindėjo tik iš teigiamos pusės. Liūdna, bet tai buvo vienas pirmųjų JAV filmų, kuriuos Antrojo Pasaulinio karo metais išvydo ir SSRS reokupuotos Lietuvos žiūrovai.
Antrajam Pasauliniam karui, tiksliau jo atminimo kultūrai, skirtas ir antrasis „Scanoramoje“ demonstruotas Sergei Loznitsa filmas – „Pergalės diena“. Filmas dokumentuoja gegužės 9-osios, dienos, kai Rusija mini Antrajojo Pasaulinio karo (Vakarų Europoje ir JAV šventė minima gegužės 8-ąją) pergalę, iškilmes Berlyno Treptovo parke. Šiame parke pastatytas įspūdingas (vienas iš trijų Berlyne) memorialas kovose už Berlyną kritusiems sovietų kariams.
Nematau nieko blogo Antrajame kare žuvusių, iš buvusių SSRS teritorijų kilusių, karių atminime. Daugelis jų neturėjo pasirinkimo, o ir alternatyvų nebuvo. Šių karių atminimui šiandien neturėtų trukdyti sovietinio režimo vykdytos nusikalstamos politikos pripažinimas, o žvėrių ir herojų karo metais netrūko nė vienoje kovojančioje pusėje (būkime biedni, bet teisingi Lietuvos partizanų karo teismai savo narius mirties bausmėmis irgi ne už dorus darbus bausdavo). Tačiau nuo pat filmo pradžioje pasirodžiusios dviejų šunelių traukiamos „karietos“, išmargintos padėkomis Stalinui už pergalę ir papuoštos SSRS vėliavomis, kyla įtarimas – šios iškilmės neturi nieko bendra su karių atminimu…
Šventei tęsiantis įtarimas didėja, tad kai susirinkusi publika pradeda traukti Gazmanovo „Sdelan v SSSR“ ir broliški karių kapai pasidengia degtinės butelių paklode, įrodymų jau nebetrūksta. Tai – sovietmečio nostalgijos, sovietinės didybės sugrįžimo šventė. Kaip toks filmas itin aktualus ir Lietuvos žiūrovui, mat Treptovo parko šventėje figūruoja ir mūsų šalis. Štai – maži vaikai laiko penkiolikos sovietinių respublikų vėliavas, jų tarpe ir Lietuvos SSR, tokiu būdu bent simboliškai atgimsta sovietinė imperija, ironiškai, tačiau lietuviai joje vėl atsidūrė (veikiausiai) ne savo rankomis.
Žiūrėti „Pergalės dieną“ liūdna ir baugu. Liūdna nes prieš tave atgimsta sovietinė ideologija, kuriai nerūpi tiesa. Šia ideologija sekantiems ji taip pat nerūpi, jie aklai įsitikinę savo tiesa ir savo moraliniu pranašumu. Tai, jog SSRS iš vienos Antrojo Pasaulinio karo agresorių čia virsta Didžiojo Tėvynės karo auka ir heroje, yra tik ledkalnio viršūnė… Baugu, nes šiandieninėje Rusijoje šis sovietinis imperializmas ir aklumas tiesai yra skatinamas valstybiniu lygmeniu. Net Stalino nusikaltimai čia numenkinti tiek, jog iš žiauraus tirono jis liko tik „efektingu vadybininku“. Dar šių metų spalį Vladimiras Putinas pareiškė, jog daugelis buvusių sovietinių respublikų piliečių apgailestauja dėl SSRS subyrėjimo. Rusijos prezidentas nevengia vykdyti agresijos prieš buvusius broliškų respublikų narius, tuo jau spėjo įsitikinti Sakartvelas 2008-aisias, tą dar ir dabar savo kailiu patiria Ukraina. Treptovo parke sovietų imperija žemėlapis jau atgimė simboliškai, nesinorėtų, jog jis atgimtų ir realybėje.
„Pergalės diena“, lyginant su „Procesu“, aktualesnis ir patrauklesnis filmas nūdienos žiūrovui, tad jį patartina pažiūrėti kiekvienam, kuriam įdomus geopolitiniai, ideologijos, istorijos atminties klausimai. Tačiau geriausiai šie filmai veikia kartu. Jeigu „Procesas“ demaskuoja SSRS per istorinę medžiagą – sufabrikuotuose teismuose kaltinamų asmenų istoriją, tai „Pergalės diena“ parodo, jog nūdienos sovietinės ideologijos adeptams tai nė velnio nerūpi – istorija jie nepakaltinami.