1918-aisias, baigiantis Didžiajam karui, griuvo imperijos, o jų vietose kūrėsi naujos modernios valstybės, šiemet visos jos mini savo šimtmetį. Koks gi būtų šimtmečio minėjimas, jei po jo vėliava nebūtų sukurti keli kino filmai. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ suteikė lankytojams galimybę susipažinti su vienu iš Suomijos šimtmečio jubiliejui skirtų filmų – „Nežinomas karys“ („Tuntematon sotilas”, rež. Aku Loihimies, 2017).
Nemeluosiu, „Nežinomas karys“ sudomino visų pirma skaičiais – šimtmečio jubiliejaus filmas, brangiausia visų laikų Suomijos kino produkcija (apie 7 mln. eur), pelningiausio suomiško filmo premjeros savaitgalio rekordas, labiausiai lankomas filmas Suomijos kino teatruose 2017-aisiais. Tačiau visi žinome, jog dideli skaičiai nebūtinai garantuoja gerą kino kūrinį.
Filmo kūrybinės komandos koziris – tema. Šimtmečio filmas nenuėjo lengviausiu keliu ir neekranizavo herojiško suomių pasipriešinimo Raudonajai armijai Žiemos karo metu (1939-1940). Vietoj to filmas atsigręžė į ženkliai komplikuotesnę ir toli gražu ne tokią herojišką kovą tarp suomių ir sovietų 1941-1944 metais.
Nors Žiemos karo metu Suomija ir apgynė savo nepriklausomybę, tačiau prarado virš 10 procentų šaliai ekonomiškai itin svarbių teritorijų. Karo patirtis vertė Suomiją ieškoti sąjungininkės nacistinėje Vokietijoje. 1941 birželį šiai užpuolus SSRS Suomija prisijungė prie karo veiksmų. Šalis netruko atsikovoti buvusių teritorijų, tačiau tuo nebuvo apsiribota – Suomijos kariai peržengė 1939-ųjų pasienio ribas ir įsiveržė į seniau SSRS priklausiusias žemes. Auka tapo užkariautoja: „Mes čia esame ne žūti, o žudyti“ – skamba suomių kareivio frazė filme. Ne pati geriausia medžiaga šimtmečio jubiliejų atšvęsti, ar ne?
Kontroversiška ši medžiaga buvo ir Suomijoje, bent jau 1954-aisias, kai šalyje pasirodė rašytojo Väinö Linna to paties pavadinimo romanas, kurio pagrindu ir sukurtas filmas. Tačiau nuo to laiko daug vandens nutekėjo, šiandienos Suomijoje šis romanas laikomas nacionaline klasika, o tai jau trečioji jo ekranizacija kine.
Neverta nė sakyti, jog pergalingai prasidėjęs buvusių teritorijų susigrąžinimas ir naujas „Didžiosios Suomijos“ užkariavimas nesibaigė sėkmingai. Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje šalis buvo priversta sudaryti paliaubas su SSRS, ji atsisuko prieš buvusią savo sąjungininkę – nacistinę Vokietiją. Taip, laviruota daug, tačiau išsaugota svarbiausia – šalies nepriklausomybė. Karas pasmerktas, tačiau išaukštinta tėvynės meilė ir patriotiškumas.
Stiprus literatūrinis pagrindas suteikia filmo autoriams neįtikėtinas galimybes. Retas kareivis patyrė tokias metamorfozes, kurias patiria šio filmo veikėjai, ir tai – toli nenukrypstant nuo istorinio teisingumo. Deja, šios galimybės neišnaudotos – mat nė vienas filmo personažas žiūrovui netampa savas ir artimas. Vietoj to, jog atskleistų personažų tarpusavio santykius, filmo autoriai paskendo kovos scenų ir skirtingų siužeto vingių vaizdavime. Ir tai yra problema, nes galima parodyti žiūrovui, kaip vienas ar kitas filmo personažas prieš mirtį vedė fronte, jo žmona likusi namuose, tačiau tai nebus daugiau paveiku, jeigu žiūrovas nežinos to mirusiojo vardo, nes per dviejų valandų filmą tą personažą matė tik kelias minutes, per kurias jie nieko baisiai reikšmingo nenuveikė. Filmo veikėjai čia tik vienos ar kitos siužetinės linijos punktyrai, o ne gyvi žmonės.
Tam gali būti ir logiškas paaiškinimas, Suomijoje rodyto filmo trukmė – 180-min, užsienio šalims skirta filmo versija – 132 min. Panašu, kad užsienio žiūrovų nuspręsta nevarginti tuščiais tarpusavio santykių vingiais ir jiems pateikta, kas kainavo brangiausiai – mūšiai ir veiksmas. Taip, jie tikrai neblogi, tačiau…. Holivudo neperspjausi. Duokite mums širdį, o ne raumenis!
Kas galėjo būti jausminga ir sukrečianti Suomijos karių drama, tapo epizodiniu eilinių karo filmų šablonų rinkiniu. Tvarkingai suklijuotu, aukštos produkcinės kokybės, kartkartėmis suspindinčiu nebloga vizualine estetika, tačiau niekuo nestebinančiu ir greitai užsimirštančiu. Per daug neišrankiam ar išskirtinai karinių filmų mėgėjui gal ir patiktų – pranešiu tėčiui, kai rodys per televiziją, manau, ilgai laukti neteks, o „Scanoramoje“ tikrai galima rasti ką nors įsimintinesnio.
Filmo anonsas: