1918-ųjų lapkričio 11 dieną traukinio vagone, stovinčiame šalia Kompjenė miestelio, Prancūzijoje, esančiame miške buvo pasirašyta paliaubų sutartis, kuria buvo užbaigtas Didysis Karas. Vienuolikto mėnesio vienuoliktos dienos vienuoliktą valandą ketverius metus visame pasaulyje aidėję pabūklai galiausiai užtilo. Šiemet pasaulis mini šimtąsias Didžiojo karo pabaigos metines, prie šio minėjimo prisijungė ir Europos šalių kino forumas „Scanorama“ lankytojams pristatęs šioms metinės skirtą vengrų režisieriaus László Nemeso filmą „Saulėlydis“.
Vengrų kino genijaus Béla Tarro mokinys László Nemesas kino pasaulį sudrebino jau pirmuoju savo pilnametražiu kino filmu. Holokausto tematikai skirtas „Sauliaus sūnus“ susižėrė krūvą kino apdovanojimų, tarp jų ir „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą. Natūralu, jog iš antrojo autoriaus filmo taip pat tikimasi daug, o tai, jog filmas susietas su istorinės atminties įprasminimu (Didžiojo karo pabaigos šimtmečio jubiliejumi), atrodo, įpareigoja jį būti ir tikrai grandioziniu kino reiškiniu.
Galbūt tai bei šioks toks filmų pavadinimų panašumas, nevalingai kviečia prisiminti kito vengrų režisieriaus istorinį epą – Istváno Szabó filmą „Saulės šviesa“ („Sunshine“, 1999). Šis filmas pasakojo penkių vienos Vengrijos žydų šeimos kartų istoriją, vesdamas žiūrovą per svarbiausius XIX a. pab.-XX a. prad. Vengrijos istorinius įvykius. Filmas tapo puikia priemone pažinti ir suprasti sudėtingą Vidurio Europos šalies ir jos gyventojų istoriją. László Nemeso „Saulėlydį“ taip pat galime laikyti istoriniu filmu, tačiau jo pasirinkti prieiga prie reikšmingų šaliai istorinių klausimų yra visai kitokia nei Istváno Szabó filme.
Didžiojo karo pabaigai skirto filmo režisierius kone visiškai atsisakė tiesioginio karo ar jo padarinių vaizdavimo jame. Dramą su Didžiuoju karu tiesiogiai susieja tik keli įžanginiai titrai jo pradžioje bei kelių minučių trukmės filmo coda, kurioje Didžiojo karo tranšėjos jau atsiskleidžia visa purvina savo didybe. Tuo tarpu visą likusį dviejų su puse valandos trukmės filmo laiką mes leidžiame… skrybėlių krautuvėje.
1913-aisias ramų Budapešte įsikūrusio prabangios skrybėlių krautuvėlės gyvenimą sujaukia netikėta viešnia (akt. Juli Jakab). Krautuvės darbuotojos pirma pamano, jog tai nauja pirkėja, tačiau netrukus išaiškėja, jog tai tragiškai liepsnose žuvusių buvusių krautuvės savininkų duktė. Tragedijos metu ji buvo dar tik maža mergaitė. Užaugusi ir įvaldžiusi skrybėlių modistės amatą, ji siekia įsidarbinti buvusioje tėvų krautuvėje, tačiau parduotuvės sienos ir jos šeimos istorija slepia tamsias paslaptis – kai kurios jų tikros, o kai kuris, galbūt, tik įsivaizduojamos.
Paslaptingas filmo siužetas pradžioje prikausto prie kino ekrano, žiūrovas kartu su pagrindine filmo heroje keliauja tiek per aristokratų rūmus, tiek per purvinas priemiesčių smukles, o ši kelionė neretai palydima kraujo ir netikėtų siaubingų atradimų. Tačiau ilgainiui pradedi suprasti, jog filmo scenarijus ir veikėjai – apgaulė. Statiški filmo veikėjai neevoliucionuoja ir nesikeičia, mat jie tėra tik skirtingų visuomeninių sluoksnių personifikacijos, o skrybėlių krautuvėlės paslaptys taip ir nesulaukia atomazgos, greičiau tik kraunamos viena ant kitos. Filmas nefunkcionuoja taip, kaip turėtų doras paslaptingas trileris. Tai gali sukelti problemų – filmas pasirodo visiškai nelogiškas ir stokojantis prasmės, o jei jau nerandi jame prasmės, tai jis, galiausiai, bus ir velniškai nuobodus.
Išėjus iš kino salės teko girdėti net kelis komentarus, kad šis filmas ištęstas ir nuobodus. Specifinis László Nemeso kinematografinis braižas – lėti ir ilgi kadrai bei nuolat žiūrovą lydintis stambus pagrindinės herojės veido planas – veikiausiai galėjo dar labiau sustiprinti šią nuobodulio atmosferą. Tačiau tai būtų apgaulinga reakcija. Mat jeigu dėl filmo scenarijaus prasmių ir galima ginčytis, tai puikų išskirtinį jo kinematografinį braižą (režisierius seka filme „Sauliaus sūnus“ pradėta kryptimi) būtų sunku paneigti. Taip pat kostiumai ir scenografija – nuostabūs. Juostoje dominuoja pastelinės spalvos, tad atrodo, jog ekrane atgyja senas prieškario Budapeštą vaizduojantis atvirukas.
Nežinia, ar gana klampi ir kupina spragų filmo siužetinė linija taip pat buvo filmo režisieriaus nesėkmė. Net nepanašu, jog šią siužetinę liniją norėta išnarplioti iki galo ir pateikti žiūrovui išlukštentas skrybėlių krautuvėlės paslaptis (jei norėta, tai tikrai nepavyko). Kaip filmo veikėjai tapo atskirų socialinių sluoksnių personifikacijomis, taip filmo siužetinė linija tapo tiktai viena iš priemonių audiovizualinėms situacijoms, reprezentuojančioms Didžiojo karo praradimus, kurti. Atmosfera čia nukonkuravo logines minčių grandines. Bręstančios konflikto, senąsias socialines struktūras nusinešti garsinančio sprogimo atmosfera kunkuliuoja visą filmą, o jai galiausiai išsiveržus lieka nežinia – ar tai tikrai buvo to verta?
Jei Istváno Szabó „Saulės šviesa“ žiūrovui siekė paaiškinti, padėti suprasti istoriją, tai László Nemeso „Saulėlydis“ siekia, jog žiūrovas ją pajustu. Ar tai filmui pavyksta? Mano nuomone – taip. Ar tai galėjo filmui pavykti neaukojant loginio siužeto vientisumo? Nežinau.
Manau geras būdas pasitikrinti, ar jums gali patikti László Nemeso „Saulėlydis“, tai prisiminti, kaip vertinote Darren, Aronofky filmą „motina!“. Jeigu „motina!“ jums patiko, tai „Saulėlydis“ tikrai neturėtų išgąsdinti, jeigu filmo nekentėte, tai ir „Saulėlydį“ reikėtų iš tolo aplenkti. Nors kodėl aš meluoju – nueiti vis tiek verta, bent jau pasigrožėsite puikia filmo kinematografija, o ir skrybėlaitės labai gražios.
Filmo anonsas: