Teksto pavadinime bandžiau pasirodyti (atseit) mokąs vokiečių kalbą ir ja parašyti „šokis su raganomis“. Jeigu susimoviau, tebūnie. Juk vokiškai, be kelių „Rammstein“ dainų eilučių, nelabai moku. Bet kokiu atveju, man nuoširdžiai atrodo, kad susimoviau mažiau nei režisierius Luca Guadagnino su savo filmu „Suspiria“ (Suspiria, 2018), kuriame bandė perdirbti ir sušiuolaikinti italų meistro Dario Argento originalųjį šedevrą (Suspiria, 1977).
Po naujienų apie „Suspiria“ perdirbinio pasirodymą pirmas man kilęs klausimas buvo didelis ir riebus KODĖL? Esu didelis D. Argento šedevro gerbėjas ir, nepaisant kai kurių senstelėjusių elementų (garso dizainas, kai kurių kadruočių, vaidybos peripetijų aspektai), originalusis „Suspiria“ iki šiol yra vizualiai nepamirštamas ir kompaktiškas pasakų ir siaubo mišinys su tiesiog nuostabiu „Goblin“ kurtu garso takeliu. Tad kam perkurti tai, kas jau ir taip yra gerai?
Nežinau, tačiau sužinojęs filmo režisierių, paskutiniais metais numylėtą dėl tokių darbų kaip „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name, 2017), šiek tiek apsiraminau. Pamatęs pirmuosius vaizdus, nepykau ir dėl vizualikos – šiek tiek tamsesnės ir pilkesnis spalvos, smaugiančios erdvės pojūtis… Galiausiai sudomino tai, kad filmui garso takelį ruošė legendinės grupės „Radiohead“ vedlys Thomas Yorke‘as. Tikėjausi, kad bus pretenzinga, tačiau tai ne visada yra blogai, taip? Juk Europos kinas!
Apskritai, L. Guadagnini pateikia įdomią naują „Suspiria“ viziją, kuri yra beveik valanda ilgesnė ir daug ekspansyvesnė už kompaktišką ir nuolatos kažkur judančią D. Argento papasakotą istoriją. Čia jauna mergina Siuzi Benjon (Dakota Johnson) XX a. 8 deš. taip pat atvyksta į Berlyne esančią paslaptingą šokių mokyklą, kurioje dedasi keisti dalykai ir veikia keistos jėgos. Tos jėgos, žinoma, yra raganos, kurių planai skleidžiasi filmo metu. Pagrindinis filmo siužetas taip pat yra įkontekstinamas su D. Argento „Trijų motinų“ trilogija*, tuo metu Vokietijoje vykusiais neramumais (Raudonosios armijos frakcijos nusikaltimais) ir netgi tamsiąja Vokietijos istorine praeitimi (turbūt nutuokiate, apie ką aš). Pridedame neblogai filme atrodančią Dakotą Johnson ir kaip visada stiprią, tik šįkart dėmesį net dviejuose vaidmenyse (tiesa, nežinau ar tikrai reikėjo to antrojo…) kaustančią, Tildą Swinton šalia apskritai visai geros aktorių komandos ir turime šiek tiek pretenzingą, tačiau neblogą kokteilį.
Tačiau peržiūrėjus filmą nepalieka mintis, kad tikėtasi per daug optimizmo. Taip, naujoji „Suspiria“ gražiai nufilmuota. Kameros kadrais pasirinktose aplinkose yra sukuriama tyli, tačiau nuostabiai sunki atmosfera. Ji skiriasi nuo originalaus filmo iššaukiančios vizualikos (vien spalvų gamos aspektu), tačiau tai nebūtinai yra blogai, nors lyginimo ir sunku išvengti.
Neminint kulminacijos, yra ir kelios gana grafiškos žiaurumo scenos, kurios nėra labai brutalios, suteikiančios ir gana skoningą fizinio siaubo dimensiją. Filme galima pamatyti ir ne vieną subtilų linktelėjimą originaliajam šedevrui. Kai kurie identiški kadrai, gudrios antro plano detalės ir netgi greitas kameros pritraukimas (angl. zoom) prie veikėjų veidų privers nusišypsoti ne vieną faną. Galų gale filmas pirmąsias 70-90 minučių veikia visai neblogai kuriant atmosferą bei įtampą. Tačiau tuo ir baigiasi naujosios „Suspiria“ liaupsės.
Kaip jau minėjau viršuje, „Suspiria“ bando savo siužetu ir kontekstu būti daug ambicingesnė už originalųjį filmą. Tai nėra blogai, tačiau pats L. Guadagnino pasimeta visose paraleliai vykstančiose istorijose. Šokinėjant tarp raganų siaubo, teroristų atakų bei protestų ir netgi II pasaulinio karo ir Holokausto istorijos, to tiesiog pasidaro per daug, ypač pridėjus neaišku kam skirtas sapnų scenas. Tai ypač jaučiama filmui pereinant į trečiąją fazę, kuomet pusė šių istorijų pasirodo kaip visai ne prie ko. Atrodo, jog daugiau nei dviejų su puse valandos filmui yra daugiau nei pakankamas laikas užrišti visus siužetinius mazgus, tačiau „Suspiria“, deja, to nepadaro. Lieka tik keistas skonis burnoje, ypač kalbant apie šalutinę daktaro Juzefo Klempererio (Tilda Swinton) istoriją – kam to reikėjo? Ar tikrai visur reikia dėti II pasaulinį karą ir Holokaustą, net ir filme apie raganų sąlėkį???
Problemos nekamuoja vien tik šalutinių filmo istorijų. Pagrindinė taip pat stipriai prašauna. Suprantama, jog L. Guadagnino, pats vadinamas režisieriumi-autoriumi (auteur), norėjo pateikti savo „Suspiria“ viziją su sava kulminacija. Tačiau gana sunku suprasti ar net pateisinti jo pasirinkimą. Viso filmo metu subtiliai kūrus atmosferą, įtampą lipdžius mažais žingsneliais (kas yra nuostabu!), aukščiausiame filmo taške žiūrovas gauna tikrai ne auteur režisieriaus vertą išrišimą. Vietoje jo jūs pamatysite kažką panašaus į mišinį tarp „Prisikėlusio iš pragaro“ (Hellraiser, 1987) gore ir labai labai labai blogame Robo Zombie filme „Salemo valdovai“ (Lords of Salem, 2012) pavaizduoto šėtoniško ritualo. Kaip priedą gausite susiraukšlėjusią nuogą raganą su akiniais nuo saulės (matyt, tai Kiklopo iš „Iksmenų“ teta).
Tai yra tiesiog nepatenkinama. Jeigu nesijausite beužmiegantys ar tiesiog įžeisti tokios kulminacijos, tai tikrai bent jau juoksitės iš to, koks kvailas sprendimas buvo pasirinktas (ir ne dėl to, kad šio filmo epiloge visiškai dingsta originale gana ryški feministinė mintis). O tai, žvelgiant net į savotiškai kubrikišką atmosferos kūrimą pirmoje filmo pusėje, yra tiesiog apmaudu. Ir liūdna, nes galimybių tikrai būta.
Visą naujojo „Suspiria“ nesėkmę neblogai įkūnija filmo garso takelio situacija. Thomas Yorke‘as yra toks pat pretenzingas auteur kaip ir L. Guadagnino, tiesa, muzikoje. Tačiau jis yra ir geras muzikantas. Jo garso takelis yra netgi labai neblogas. Tačiau jo paklausyti patarčiau Jums nežiūrint filmo. Kodėl? Ogi todėl, jog nepaisant kelių įtemptesnių momentų takelis šio filmo vizualikai ir tempui tiesiog nelabai tinka. Du trečdalius filmo kuriant tylų siaubą (girdint net šokėjų alsavimą ir judesius joms šokant atskirose filmo scenose), kulminacijoje žiūrovui mažiausiai padeda prasidedantis Thomo Yorke‘o kniaukimas. Žinoma, jis yra legendinis, tačiau net ir legendinio kniaukimo nereikėtų kišti visur, net jei to ir reikalauja p. Yorke‘o ego.
Situacija su garso takeliu neblogai atspindi viso filmo nelaimę – detalės lyg ir geros, viskas kaip ir vietoje, tačiau šįkart L. Guadagnino nepavyksta išvengti savo paties ego spąstų ir visko suklijuoti į gerą ir išskirtinį siaubo filmą. Jei tai būtų B klasės kinas, daugelį naujojo „Suspiria“ sprendimų būtų galima pateisinti ir netgi pagirti. Tačiau čia tikrai nėra ta situacija. Tad jei norite pažiūrėti naująją „Suspiria“, patariu palaukti pasirodymo „Netflix“ platformoje ar kur nors kitur. Savo pinigus kinui šįkart panaudokite vertesniam eksponatui.
* D. Argento „Trijų motinų“ trilogiją sudaro laisvai tarpusavy susiję filmai „Suspiria“, „Inferno“ (Inferno, 1980) ir „Ašarų motina“ (The Mother of Tears, 2007).
Filmo anonsas: