Festivalio „Scanorama“ archyvas
Dženet (akt. Susan Sarandon) draugų vestuvėse pagauna jaunosios mestą puokštę ir Bradas (akt. Barry Bostwick) tuoj pat jai pasiperša. Šią džiugią naujieną jie iškart važiuoja pranešti savo draugui profesoriui Dr. Skotui (akt. Jonathan Adams). Tačiau, kaip klasikinėse siaubo filmų scenose, lietingos nakties paženklintame kelyje poros automobilis sugenda ir jie nutaria ieškoti pagalbos pakeliui matytoje pilyje. Čia juos pasitinka ekscentriškos išvaizdos gyventojai. Visgi čia visi per daug užsiėmę, kad leistų jiems paskambinti telefonu ir išsikviesti pagalba. Pilies šeimininkas korsetu apsitaisęs transvestitas dr. Frenkas N. Furteris (akt. Tim Curry), apsuptas ne mažiau savitų palydovų, pasitinka juos ir įtraukia į nelauktą (ypač tradicinių pažiūrų asmenims, tokiems kaip ši porelė) šventę. Bradas ir Dženet susiduria su daugybę savo meilės išbandymų ir verta paminėti, kad palūžta susidūrę su jiems neįprasta, heteronormatyvios visuomenės požiūrio neatitinkančia aplinką.
1973 m. Richard‘o O’Brien‘o ir Jim‘o Sharman‘o pastatytas spektaklis, nors ir šokiravęs ne vieną žiūrovą, buvo toks sėkmingas, kad 1975 m. pavirto į filmą. Gimtojoje Anglijoje „Šiurpiojo Rokio šou“ (The Rocky Horror Picture Show, 1975) sulaukė daug dėmesio, tačiau JAV iš pradžių filmas nebuvo sėkmingas. Visgi netikėtai čia atsirado grupė žmonių, kurie pradėjo plaukti į kino teatrus žiūrėti į šiurpųjį Rokį bei jo kūrėją Frenką ir taip po kelių mėnesių filmas tapo šios šalies nacionaliniu hitu. Subūręs nuolatinių fanų būrį, „Šiurpiojo Rokio šou“ tarp ištikimų jo sekėjų populiarus iki dabar ir pelnė kultinio filmo statusą.
Kad jau kalbame apie filmo gerbėjus, tai nesistebėkite, jei kokiame nors Niujorko kino teatre atėję pažiūrėti šio filmo būsite įtraukti į tikrą nuotykį. JAV filmo fanai yra sukūrę tikrą ritualą. Filmo metu jie aktyviai dalyvauja peržiūroje – nuskambėjus kokiai nors frazei, jie šaukia nustatytus žodžius (kai filme ištariamas Brado vardas, jie rėkia subingalvis, kai Dženet – kekšė), scenoje, kurioje pliaupia lietus, žiūrovai išsitraukia laikraščius ir kitą atributiką, kuria užsidengia galvas, kad nesušlaptų, o kur dar popkornų ir kitų daiktų mėtymas į sceną, dėl ko kino teatrų administracija nėra labai patenkinta.
„Šiurpiojo Rokio šou“ sukurtas remiantis klasikiniais B filmų klasės standartais. Tad daug elementų yra iš jų. Akivaizdžiai matomi, žemos kokybės specialieji efektai primena blogiausio režisieriaus titulą gavusio Ed‘o Wood‘o kūrybą. Čia susiduriame su gerokai perdėta aktorių vaidyba. Dekoracijos perlipa bet kokias kičo ribas. O kur dar persipinusi žanrų įvairovė: siaubo, sci-fi, miuziklas, romantinė komedija. Viskas jau taip blogai, kad net tampa gerai.
Šiame filme kvestionuojamos bet kokios lyčių normos. Čia susiduria tradicinės pažiūros, kurias atstovauja Dženet ir Bradas, profesorius Dr. Skotas ir naratorius kriminologas (akt. Charles Gray). O seksualinę įvairovę – homoseksualumą, biseksualumą, queer, trans – atspindi pilies gyventojai: pilies šeimininkas transvestitas Frenkas, atvykėlis iš kitos planetos, kambarinės Kolumbija (akt. Nell Campbell) ir Madženta (akt. Patricia Quinn), liokajus Rif Rafas (akt. Richard O’Brien) ir, žinoma, Rokis (akt. Peter Hinwood), tobulasis Frenko kūrinys – apoloniškasis Frankenšteino prototipas. Glam-roko eroje, kurią įkūnijo David‘as Bowie sceniniais personažais Ziggy Stardust ir Aladdin Sane, šis filmas atspindi visą šio stiliaus didybę, drąsą, spindesį ir… laikinumą.
„Šiurpiojo Rokio šou“ – tai filmas, kuriame tikrai nieko nepritrūks, greičiau bus per daug. Tačiau tame „daug“ ir sutelpa laikmečio dvasia – tiek kinematografinė, tiek apskritai kultūrinė ar subkultūrinė.