Islandija tikrai nėra ta šalis, iš kurios lauktum kažko labai šiurpaus. Juk bet kokiu atveju daugiau laiko žiūrovas praleis žiopsodamas į gamtos vaizdus ir svajodamas, kad „va jau šiemet tai tikrai reik į Islandiją nulėkt“. Sunku tikėti kalbančiais kitaip.
Bet Valdimaras Jóhannssonas bando kiek pakeisti šį požiūrį. Pasitelkęs į pagalbą grėsmingąjį vengrą Bélą Tarrą, kaip prodiuserį, V. Jóhannssonas bando papasakoti kiek keistesnę ir tamsesnę istoriją filme „Avelė“ (Dýrið, 2021). Čia, žinoma, irgi yra daug gražių gamtos vaizdų, skatinančių eilinį kartą planuotis kelionę, tačiau tamsaus keistumo yra pakankamai, jog galvotum ne tik apie islandišką vizualiką, o ir apie tai, ką, po velnių, teko pažiūrėti.
„Avelė“ prasideda kaip gana įprasta folklorinė istorija. Islandų pora, gyvenanti nuošaliai prie vieno kalno, augina avis. Abudu jaučia kažkokią melancholiją, ore šiek tiek tvyro grėsmingos tamsos. Na, bet kam nepasitaiko, ypač su skandinaviškais orais. Svarbiausia, kad Ingvaras (Hilmiras Snæras Guðnasonas) ir Maria (Noomi Rapace) vienas kitą myli ir yra rūpestingi. O dar kai šalia laksto energingas avis ganyti padedantis šuo, apskritai sunku įžvelgti ką nors blogo.
Viskas pasikeičia, kuomet vieną dieną Ingvaro ir Marios auginama avis atsiveda labai keistai atrodančią humanoidišką avelę, kurią vieniša pora labai greitai pamilsta. Lyg to negana, po poros dienų iš kažkur atsibeldžia neaiškios reputacijos Ingvaro brolis Péturas (Björnas Hlynuras Haraldssonas). Idiliškame poros gyvenime (labai) lėtai pradeda dėtis keisti dalykai, nuvedantys ten, kur daugelis žiūrovų tikėsis, o dar mažesnė dalis galvos, kad tai geras sprendimas.
„Avelė“ yra lėtas filmas, kurį žiūrint apima jausmas, jog prieš save matai keistą Davido Lyncho „Trintuko“ (Eraserhead, 1977), Wernerio Herzogo „Agirės, Dievo rūstybės“ (Aguirre, der Zorn Gottes, 1972) ir Stanley‘o Kubricko „Švytėjimo“ (The Shining, 1980) mišinį, kuriame pinasi lėtas siužetas, neraminanti atmosfera, šėtoniškos potekstės ir tiesiog… keisti nutikimai bei vaizdai. Sunku ką ir bepridurti šalia termino „keistas“, nes tiesiog reikia pažiūrėti.
Savo ruožtu, filmo hibridiškumas leidžia jį žiūrėti taip pat dvejopai. „Avelę“ galima traktuoti kaip lėtą (angl. slow-burn), beveik siurrealistinį siaubo filmą, kuriame, atrodo, nieko per daug nenutinka, tačiau žiūrovas nuolatos jaučia įtampą, kad atomazga bus tamsi ir brutali. Tuo pat metu „Avelėje“ yra daug poteksčių apie gedulą, vienišumą ir šeimos sukūrimo prasmę. Abi šias į skirtingas puses sukančias naratyvines gijas jungia bendras pamišimo siūlas, sąlygotas ne tik bendro filmo keistumo, tačiau skirtingomis dimensijomis pasireiškiantis ir vienoje, ir kitoje interpretacijoje.
Daug ką nuvils „Avelės“ pabaiga. O galbūt ir ne. Bet kokiu atveju, tai nedaro filmo mažiau vertu dėmesio. „Avelė“ yra vienas įdomesnių pastarojo meto skandinaviško kino pavyzdžių, derinantis tylų ir kartais niūrų skandinavišką realizmą su nekonvenciniais naratyviniais sprendimais.
Nors sunku tikėtis, kad „Avelė“ gaus „Oskarą“, tačiau galima būti beveik tikriems, kad panašiai kaip ir švedo Johanneso Nyholmo juosta „Koko-di Koko-da“ (2019) V. Jóhannssono režisūrinis debiutas atguls kultinio kino mėgėjų lentynose kaip įsimintinas egzempliorius.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
