Šių metų „Scanoramoje“ kaip niekada gausiai lietuvių kino kūrėjai pristato savo naujuosius darbus. Vyks devynių naujų darbų premjeros. Keturios – trumpametražės. Jos kartu su kitais darbais iš Suomijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų Baltijos šalių varžosi Naujojo Baltijos kino konkursinėje programoje dėl geriausio trumpametražio filmo apdovanojimo. Kviečiame susipažinti su lietuvių kūrėjais. Pirmoje dalyje pokalbis su Gantu Bendiku ir Vytautu Kazlausku.
Antrą pokalbių dalį galite rasti čia.
Režisierius Gantas Bendikas. Filmas „Pardaviau klasiokę“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Kalbu už filmo scenaristę. Filme pasakojama istorija apie žmogų, norintį ištrūkti, siekiantį išpildyti savo geismus. „Pardaviau klasiokę“ sukurtas karantino laikotarpiu, todėl tikiuosi, jog žiūrovas pajaus šią emociją, kuri atrodo mus visus sujungia. Aš pats stengiausi filmą paversti tokiu, kuris neprimena jokio kito filmo. Gamtos atmosferą paversti nelietuviška, stebinti kiekvienu kadru ir taip pritraukti žiūrovą prie ekrano.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte?
Pradėdavome filmuoti su pirma dienos šviesa, todėl ruošdavomės dar naktį. Filmuojant visiškai laukinėje gamtoje visą įrangą nešdavome pėsčiomis, tai atrodėme, kaip vagys, keliaujantys per mažo kaimelio gyventojų sklypų kraštus. Nors filmas sudarytas tik iš 8-nių kadrų, kovojome ne tik su gamta, bet ir su laiku. Apibendrinant, filmavimai tikrai buvo sunkūs, tačiau galu gale pasiekėme rezultatų, kurių norėjome.
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Šiuo metu ruošiuosi kurti kelis naujus trumpametražius filmus, o taip pat ir muzikinį klipą bei mažesnius filmavimų darbus. Žinoma, vis pasvajoju ir apie savo pilnametražio idėją, tačiau dar tik pradėjau studijas, tad teks šiek tiek palaukti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Tai trumpa istorija apie paauglius, klaidingai romantizuojančius suaugusio žmogaus gyvenimą ir svajojančius ištrūkti iš savo vaikystės.
Režisierius Vytautas Kazlauskas. Filmas „Mėlynasis mėnulis“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Kaip vizualiųjų menų atstovą, komsinė tematika mane traukia jau labai senai. Mane inspiruoja fotorealistiški filmai kaip „Gravity“ ir „ Interstellar“. Taip pat labai mėgtu intelektualias komedijas: pripildytas ironijos ir sarkazmu kaip „Hitchhiker’s guide to the Galaxy“.
Dešimt metų dirbdamas kino industrijoje ir visada save tobulindamas fotorealizmo srityje, nusprendžiau perkelti povandeninį gyvūną į kosmines plotmes. Šį filmą sugalvojau kurti, perskaitęs įstoriją, nutikusią Filipinuose – banginis, prisirijęs plastiko, išplaukė ant seklumos ir nugaišo. Kad filmas pritrauktų kuo platesnę auditoriją į siužetą, kartu su Živile Apolonija Zableckaite (scenaristė), įtraukėme tragišką meilės liniją, kuomet vyrai dėl įvairių priežasčių palieka savo antrąsias puses.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip sekėsi jį kurti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte? Kas sukūrė animaciją?
Filmą kurti sekėsi labai gerai. Kadangi postprodukcija yra vienintelė mano gyvenimo aistra, iš anksto žinojau galimus sunkumus ir rašant scenarijų galvojau, kaip tas vietas pakeisti, kad būtų kuo lengviau suanimuoti, bet tuo pat metu ir istorija būtų supranatama.
Prieš pradėdamas animuoti, pasiruošiau 8-nių banginių modelius, kurie visi buvo skirti skirtingiems piruetams atlikti: tai buvo tarytum maži skaitmeniniai robotukai, kuriuos animuoti buvo labai paprasta, tai vadinama procedūrine animacija. Kai iš anksto žinai, ko tiksliai nori, gali labai nesudėtingai pasiruošti maloniam darbui.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šį filmą suanimavau pats vienas, išskyrus žuvėdros skrydžio ciklą (dirbo du animatoriai ir du prodiuseriai) ir paskutinę simuliaciją (Lietuvių draugų kompanija, norėjusi palaikyti mano projektą).
Sunkiausia gamybos vieta – prisijungusiems animatoriams daviau visišką laisvę. Vėliau viską reikėjo koreguoti postprodukcijos etape, bet tai buvo tiesiog papildomas iššūkis, su kuriuo susitvarkiau.
Taip pat buvo sudėtinga su garso suvedimu 5.1 sistemai, kadangi visiškai neturėjau patirties, nežinojau, kaip paaiškinti, ko noriu. Prie garso suvedimo dirbo dvi studijos ir nei viena neišpildė mano lūkesčių. Nusprendžiau finalinį garso suvedimą padaryti pats ir jis išėjo taip, kaip išėjo. Geriau į šį klausimą galės atsakyti žiūrovai. Kaip jums garsas?
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Jūsų manymu, kokios yra planetos ir žmonijos perspektyvos gamtos – vandenynų – apsaugos klausimu: ką reikėtų daryti ar galbūt jau net nebeįmanoma atitaisyti padarytos žalos gamtai? Kuo lietuviai gali prisidėti prie vandenynų švaros?
Manau, kad žmonijos padaryta žala gamtai jau yra nebeatstatoma, dabar galime tik pristabdyti savidestrukciją ir taip Žemės gyvavimą pratęsti kelis tūkstantmečius. Lietuviai galėtų nebesiūlyti parduotuvėse apsipirkus už 25€ plastikinio puponauto. Reiktų uždrausti visą plastiką, kuris yra ne augalinės kilmės. Nustoti važinėti su automobiliais, kurie yra netvarkingi (išpjautais katalizatoriais). Nustoti pirkti supakuotą maistą, daugiau naudoti daugkartinio naudojimo indų ir maišelių.
Esu labai nusivylęs žmonija, kurie galvoja „…po manęs nors ir tvanas…“. Labai pritariu Robertui Swanui: „Didžiausia žemės grėsmė yra manyti, kad kažkas kitas ją išgelbės.“
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Su savo filmu tiesiog norėjau sukrėsti žmones, ir jei bent 1-as iš 100-to atkreips dėmesį, jausiuosi pasiekęs savo tikslą.
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Alegorinė banginio kelionė per erdvę, iš naujo išgyvenanti savo gyvenimą, kuris stebėtinai panašus į mūsų.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
