Manau sunku paneigti, jog Kirillas Serebrennikovas yra vienas kiečiausių šiandienos Rusijos režisierių. Atrodo, jog nepaisant visų represijų, areštų ir bandymų jį išmesti iš viešojo gyvenimo, režisierius ir teatre, ir kine nesustoja provokuoti kiekvieną kartą (švelniai tariant), nekreipdamas dėmesio į visas barikadas, kurias jam pastato.
Kažkuria prasme ne išimtis yra ir jo naujausias, antrasis, filmas, pristatytas Kanuose (ir taip pat antrasis, kurio gyvai pristatyti paties režisieriaus neišleido iš šalies). „Petrovų gripas“ (Петровы в гриппе, 2021), kaip ir kiti K. Serebrennikovo filmai, turi stiprią socialinę ir politinę potekstę. Jame dokumentuojamas šalies socialinis puvinys, prasiskverbiantis į kiekvieno šalyje gyvenimą kuriančio piliečio sielą.
Ir visgi, tuo pat metu „Petrovų gripas“ yra kažkas daugiau. Tai yra ne tik tam tikra socialinė kronika, tačiau žvilgsnis ir į individualią egzistenciją – mūsų patyrimą šiame pasaulyje formuojančius įvykius, darančius įtaką ne tik tam, kokie mes esame, tačiau ir kokie galiausiai būsime. Tai nebūtinai reiškia griežtą determinizmą, tačiau sudėlioja vienokias ar kitokias mūsų būvio trajektorijas, o kartu ir jo pabaigą.
Šia prasme „Petrovų gripas“ pasirodo kaip vienas asmeniškiausių K. Serebrennikovo kūrinių. Tai tampa akivaizdu palyginus filmą su tokiais jo darbais kaip „Mokinys“ (Ученик, 2016), ar „Vasara“ (Лето, 2018), kuriuose net asmeninės istorijos dažnai yra panaudojamos (ne)tiesioginiams apmąstymams apie individo ir visuomenės santykį. „Petrovų gripas“ kartais net kompulsyviai užstringa vidinių vaizdinių (haliucinacijų) ekspozicijoje.
Kartu tai yra, bent jau naratyvine prasme, vienas sudėtingiausių Rusijos vizionieriaus darbų. Taip yra toli gražu ne dėl europiniam kinui būdingo tipinio lėtumo. Nors filmas trunka dvi su puse valandos, jį žiūrint sunku skųstis migdančiu tempu. Priešingai, filme viskas vyksta taip intensyviai, jog nesunku ir pamesti pasakojimo gijas.
Pastarąjį elementą galima suprasti ir priimti kaip sąmoningą režisieriaus sprendimą, susijusį su pasakojamu, kuriame figūruoja gripu apsikrėtusi karščiuojanti šeima (aktualumas pandemijos kontekste!), kurios vienos paros gyvenimas ir liguistos haliucinacijos filme ir parodomos. Tai sąlygoja, kad kartais istorijos ir net jos žanrų kaitą bus karštligiška. Jei matėte „Vasarą“, patirsite kažką panašaus, tik „užsukto“ iki 11 (skaityti: gausite daug daugiau ir stipriau). „Petrovų gripas“ taip pat nėra tik filmas, tačiau ir audiovizualinė patirtis.
Visgi tenka pripažinti, jog būtent vizualinis (ir naratyvinis) deliriumas, atspindintis pagrindinių „Petrovų gripo“ veikėjų vidines ir fizines būsenas, gali atstumti nemažą dalį žiūrovų. Filmas yra sudėtingas, kartais, atrodytų, eiliniam žiūrovui sąmoningai pasunkintas , už ką K. Serebrennikovas jau sulaukė nemažai kritikos.
Tačiau esant tinkamai nuotaikai, „Petrovų gripas“ kartu atsiskleidžia kaip vienas ambicingiausių K. Serebrennikovo darbų. Su kiekviena haliucinacija jis ne tik verčia žiūrovą klausti, ar tai, ką jis mato, yra tikra, tačiau ir provokuoja mąstyti, iš kur tai galėjo atsirasti – socialinių aplinkybių, o gal kažkas visada slypi mumyse pačiuose? „Petrovų gripas“ yra kinematografinė dėlionė, ir kartais tokias dėliones labai verta (ir sveika!) panarplioti. Net jei tiesaus atsakymo ir neišeis rasti.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
