Tarptautinis „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursas vyksta nuo 2008 m. Šiemet varžosi 24-i režisieriai iš visos Europos. Šis konkursas yra skirtas kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Bus apdovanoti Geriausias trumpametražis filmas bei Geriausias lietuviškas trumpametražis filmas. Nugalėtoją išrinks tarptaurinė keturių narių žiuri.
Šiemet konkurse dalyvauja šeši lietuvių režisierių darbai. Kviečiame susipažinti su jų kūrėjais trijų pokalbių serijoje. Antroje dalyje pokalbis su Milda Baginskaite ir Milda Augustaityte.
Režisierė Milda Baginskaitė.
Filmas „Alus“.
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Esu režisierė bei scenaristė, gyvenanti ir kurianti Anglijoje. Režisuoju teatro spektaklius, filmus bei muzikinius klipus. Rašau televizijai bei savo režisuojamiems trumpametražiams filmams. Šiuo metu vystau savo pirmąjį pilnametražį filmą su BFI (British Film Institute) parama.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Visada norėjau nufilmuoti filmą lietuviškame kaime. Mano kūryba dažnai sukasi aplink nostalgijos ir vaikystės temas, todėl kaimas visada traukė. Dokumentika – man naujas žanras, tačiau stebėdama tėtį ir senelį, kasmet darant alų, žinojau, jog svarbu prie šios tradicijos prisidėti – ją įamžinti, kad nei aš, nei kiti lietuviai nepamirštume tokios, man asmeniškai labai gražios ir magiškos Lietuvos. Man buvo svarbu perteikti lietuvių savarankiškumą, santykį su gamta bei noru dalintis ir atrasti džiaugsmą kasdienybėje.
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte jūs ar aktoriai?
Filmuoti šeimos narius yra gan sudėtinga, nes sunku nubrėžti ribą tarp savęs kaip dukros/anūkės ir režisierės. Montuoti filmą buvo ypač nelengva, nes tuo metu senelis labai susirgo, todėl skubėjau filmą baigti kuo greičiau, kad galėčiau jį parodyti jam.
Suplanavome filmą seneliui parodyti per Žolines. Deja, senelis iškeliavo mėnesiu anksčiau. Tad pagrindinis sunkumas kuriant šį filmą – asmeninė sąsaja su filmo tema ir personažais.
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
„Aš numirsiu, tu numirsi, o filmas liks.“ Dokumentinis filmas apie gyvenimo ir tradicijų trapumą kasdienybėje.
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Šiuo metu dirbu su vieno trumpametražio postprodukcija. Filmas paremtas Japonijos „Kodansha“ kompanijos, žinomos savo pasaulyje pripažintais kūriniais „Ghost in a Shell“ „Sailor Moon“ bei daugeliu kitų.
Taip pat pavasarį filmuosiu dar vieną „trumpuką“ remiamą BFI. Baigusi šiuos du trumpametražius, planuoju pailsėti nuo jų kūrybos ir toliau judėti su savo pirmuoju ilgametražiu. Taip pat žadu nepaleisti su „Alumi“ naujai atrastos dokumentinių filmų kūrybos meilės.
Režisierė Milda Augustaitytė.
Filmas „Rankų miškas“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Šiais metais baigiau vaizdo režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Audrius Stonys). Paskutiniu metu dirbu įvairiuose projektuose kaip režisierių aktorių atrankos asistentė ir taip pat brandinu naujų dokumentinių filmų idėjas.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Filmas atsirado, kai buvau trečiame vaizdo režisūros kurse. Tuometinė Kino ir TV katedra (dabartinė KIMO) ruošėsi savo 30-mečio jubiliejui ir ta proga mūsų kursui davė užduotį nufilmuoti trumpus dokumentinius filmus, kurių temos turėjo remtis į Kino katedros istoriją ar kasdienybę.
Idėjos paieškos šioje užduotyje man atrodė bene sunkiausios iš visų. Ilgą laiką buvau nežinioje ir neužtikrinta, idėjos keitėsi, bet vis nebuvau jomis patenkinta. Atrodė, nerandu, kas man tikrai rūpėtų. Buvo keista ir sunku pripažinti sau ir komandos nariams, kad kažko nežinau, kad nepavyksta rasti sprendimo ar įkvėpimo.
Tokie vidiniai išgyvenimai kaip abejonės, lyginimasis, savęs spaudimas, nežinia, įvairūs savivertės klausimai nebuvo itin aptarinėjami tarp kolegų. Man pasidarė smalsu sužinoti, kaip jaučiasi kiti. Supratau, kad už to ir galima užsikabinti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte?
Man regis daugiausia iššūkių turėjome pasiruošimo metu. Norėjau padaryti instaliaciją, kurioje studentai būtų filmuojami, o apie menines instaliacijas neturėjau jokio supratimo ir patirties.
Turėjome kažkaip išnaudoti vieną buitiškai atrodančią patalpą, per kurios sienas dažnai girdisi vaikštantys, grojantys ar dainuojantys studentai.
Su operatoriumi Vasily Shramkov ieškojome sprendimo, kaip šiomis sąlygomis padaryti, kad tai būtų intymi patirtis, kuri paliestų asmeniškai ir kartu būtų sklandžiai nufilmuota nesutrikdant potyrio.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Galiausiai, iš juodų užuolaidų padarėme trijų dalių siaurą koridorių, eliminuodami viską, kas buitiška ir blaško dėmesį.
Koridoriaus gale paruošėme tris ekranus, kuriuose, atėjus studentui, pasirodydavo užsimerkusių, į įvairius teiginius reaguojančių kino industrijos atstovų vaizdas, o už ekranų esančioje užuolaidoje išsikirpome skylę kameros objektyvui.
Nors studentas suvokdavo, kad kažkur patalpoje dar yra žmonių, kažkur yra kamera, tačiau po kurio laiko sėdint vienam tamsioje mažoje erdvėje su ausinėmis tai pasimiršdavo.
Kaip manote, kokia yra jaunųjų kūrėjų savivertė apskritai? Gera/bloga, reikalaujanti pagalbos (jei nelabai gera), ar gerėjanti teigiama linkme?
Tikiu, kad su laiku ir branda ji gerėja teigiama linkme. Tačiau kai esi pradedantis kūrėjas, palaikymas ir saugi aplinka klysti yra itin svarbu, nes sudėjęs tiek savo minčių, laiko ir energijos, tarsi susitapatini su savo kūryba. Taip nejučia ir tavo savivertė tampa priklausoma nuo rezultato.
Todėl manau, svarbu išmokti atskirti save nuo savo darbų ir kuo anksčiau suprasti, kad su kolegomis esi viena komanda.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Filmas, kviečiantis reflektuoti savo savivertę darbinėje aplinkoje.
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Artimiausi ateities planai yra gilinti patirtį, ieškoti stabilumo ir brandinti naujas idėjas.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
