SCA`26. Trumpi interviu su trumpųjų lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ režisierėmis. I dalis

Europos kino festivalio „Scanorama“ trumpametražių filmų programa „Europos blyksniai“ šiemet pristatė geriausius įvairių Europos šalių trumpuosius filmus, atskleidžiančius šiuolaikinio pasaulio aktualijas, visuomenės įtampas ir žmogaus vidinius išgyvenimus. Jaunų kino kūrėjų darbai nagrinėjo tapatybės, savęs pažinimo, praeities ir ateities temas, jautriai perteikdami šiandienos nuotaikas.

Ši programa yra konkursinė, tad lapkričio 8 d. buvo apdovanoti geriausi jos darbai. Konkursinės programos geriausiu filmu paskelbta prancūzų režisierės Juliette Marrécau juosta „Miela Marsele“, o geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbtas Simonos Jurkuvėnaitės dokumentinis filmas „Vasaros misterijos“.

Kviečiame susipažinti su keturiomis lietuvėmis režisierėmis, dviejų pokalbių serijoje. Pirmoje dalyje pokalbis su Goda Januševičiūte ir Simona Jurkuvėnaitė. 

Režisierė Goda Januškevičiūtė

Filmas „Namo“

Keliais žodžiais apie save ir savo kūrybinį kelią. 

Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) teatro ir kino meno doktorantūroje, baigiau Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) vaizdo režisūros magistrantūrą. Jungiu asmenines ir globalias temas.

Neramina perteklinis medijų vartojimas, antropocentrizmo krizė, dabar kūrybinius procesus užvaldžiusi ukrainiečių karo paveikta kasdienybė. Žavi ilgas kadras, sustabdytas laikas, būvis tarp dokumentalumo ir vaidybos.

Trumpai papasakokite šio filmo atsiradimo istoriją.

Filmuojant mano režisuotą improvizacinį filmą „Dabartistė“, pagrindinį ukrainietės vaidmenį atliko Vilniuje apsigyvenusi aktorė Yelyzaveta, kurios grįžimą namo į Ukrainą šiame filme stebime dokumentiškai.

Staiga dėl prastos civilių sveikatos apsaugos mirė jos mama ir paliko tuščią butą su nesutvarkytais dokumentais. Mirė ir močiutė, jai buvo pasakyta, kad jos namas „užskvotintas“ kareivio. Kitų artimųjų Ukrainoje nebuvo likę. Kadangi ji planavo viena vykti į karo paveiktą šalį, pasisiūliau lydėti ją su kino kamera ir pakviečiau kūrybinių bendražygių.

Kaip sekėsi filmuoti Ukrainoje?

Sunkiai. Žmonės buvo pavargę, jautrūs, nenorėjo filmuotis, nebereaguodavo net į sirenas. Vos mums išlipus iš traukinio, buvo paskelbtas oro pavojus, bet sunku buvo tuo patikėti – visi vaikšto gatvėje lyg niekur nieko.

Daug apribojimų – nefilmuoti valstybinių pastatų, tiltų, pareigūnų, stočių, keliasdešimties lapų sąrašas, ko negalima filmuoti. Dažnai nuvykus į filmavimo vietą mus pasitikdavo „Stop“ ženklai ar ištiesta ranka, prašanti išjungti kamerą, todėl orientavomės į emocinę kelionę ir rinkome garsų biblioteką.

Su kokiais sunkumais susidūrėte filmuodama filmą?

Nuo Lenkijos sienos veikėją keliolika valandų lydėjome traukiniu ir pareigūnams nuolat nepatiko mūsų kameros stovo dėklas. Jis juodas, ilgas, priminė šaunamąjį ginklą. Gerai, kad vaizdo operatorė Sofiia Oleksenko iš Kyjivo kino universiteto, garso režisierius Matas Rusilas prieš tai savanoriavo Ukrainoje, taip pat iš anksto susiderinau detales su Lietuvos ambasada Ukrainoje. Tai leido jaustis drąsiau.

Vis dėlto minutės, kai pareigūnai su šunimis ilgai tyrinėdavo mūsų maišus su technika, man labai prailgdavo. Ukrainoje apie tūkstantį kilometrų judėjome viešuoju transportu, todėl visą savo įrangą nuolat nešiodavomės gatvėmis su savimi ir tas stovo dėklas visur traukdavo dėmesį.

Sunkus buvo ir emocinis veikėjos istorijos krūvis – grįžti į namus, kuriuose niekas nebelaukia. Slėgė mirusių artimųjų palikti daiktai, kurie nebebus naudojami – druska su pipirais ant stalo, nugertas vandens butelis prie televizijos pulto, pradėti ir nebaigti tvarkyti vynuogienojai. Nufilmavome ir šiuos kadrus, bet morališkai uždėjau jiems „Stop“ ženklą.

Taip pat nenorėjau filmuoti kapinėse, paliekant privatų momentą veikėjai, tačiau ukrainietės įtikino, kad verta fiksuoti visą kelionę. Šie kadrai, kuriems su operatore kruopščiai ruošėmės, filme galiausiai nusvėrė kitas temas. Visgi, labiausiai slėgė jausmas, kad į namus, kuriuose augo, veikėja galbūt nebesugrįš.

Emociškai sunku tiek keliauti į paliktus namus, tiek juos vėl palikti. Ukrainiečiai jau prisitaikę prie ekstremalių sąlygų ir oro pavojaus metu būdami gatvėje atsidūrėme kasdienybėje, kuri niekuo nesiskyrė nuo įprastos. Tik tam tikri pastatai nukentėję arba aptverti barikadomis nuo šarvuočių, pavyzdžiui, Valstybinis teatras, kuriame prieš tai vaidino Yelyzaveta. Toks siurrealizmas atrodė ypač pavojingas fiziškai. Atidžiau klausydavausi lauko garsų ir vis pažiūrėdavau į dangų.

Iš kūrybinės pusės, Lietuvoje atsitiktinai atsiradusios ir neturinčios kur grįžti Yelyzavetos istorija panardino į nepakeliamai didelį „bėdų turgų“, tad vis ieškojau rakto, kaip menine kalba atliepti tiek daug sunkių temų.

Kodėl taip ir neišgirstame filme rodomos moters kalbant?

Žodžiai – bejėgiai perteikti karo patirtį. Filmavome ir veikėjos pokalbius telefonu su sese, teisininkais, gyvus pokalbius su kaimynais ir buvusiais kolegomis teatre, bet patirties, kai grįžtant į gimtąją šalį, nėra artimųjų, su kuo susitikti, nėra kaip įžodinti. Atrodo, kad veikėjai užrakinus tuščius gimtuosius namus nebeturime, ką pasakyti. Tam nėra žodžių. Galime tik tyliai būti šalia atmerkę „kino akį“.

Vienu sakiniu pasakykite, apie ką filmas?

Apie bandymą grįžti į namus, kurių nebėra.

Režisierė Simona Jurkuvėnaitė

Filmas „Vasaros misterijos“

Keliais žodžiais apie save ir savo kūrybinį kelią.

Užaugau Vilniuje, su draugais domėjomės kinu, lankėme „Skalvijos“ kino akademiją. Vėliau laisvalaikiu žiūrėdavome filmus, kažkada būdami šešiolikos ir patys organizavome kino festivalį.

Greitai šis hobis pavirto pagrindine bendravimo forma, o dabar – tai kino studija „Antarktika“. Esu sukūrusi pora trumpametražių filmų. Taip pat studijavau dramaturgiją ir kino režisūros magistro studijas, beje, šis filmas yra mano studijų proceso dalis. O į kiną mane visada vedą smalsumas arba ginčas, kūrybos procese ieškau atsakymų į man rūpimus klausimus. Tai būdas pažinti pasaulį ir išreikšti save.

Trumpai papasakokite šio filmo atsiradimo istoriją.

Mąstydama apie filmo genezę, neturiu tikslaus įvardinimo, kodėl būtent atsirado šis filmas, galiu tik retrospektyviai prisiminti aplinkybes, lėmusias jo sukūrimą. Studijų metu tyrinėjau realybės ir fikcijos santykį.

Daug skaičiau ir mąsčiau, kodėl egzistuoja tam tikros nuostatos, išankstiniai įsitikinimai, kurių aplink tiek gausu. Ieškojau jungčių tarp mitų, švenčių, tikėjimo ir istorinių aplinkybių. Man atrodo, kad tam tikras nuostatas esame atsinešę būtent iš čia. Tačiau tarp tokių išmoktų frazių lieka labai mažai atvirumo, jautrumo aplinkai. Žinodamos, kad kalbinsime nepažįstamuosius, kūrėme klausimyną, kuris šiek tiek provokuotų atvirumą.

Darau prielaida, kad tikriausiai tiek kartų mūsų kultūra patyrė įvairius bandymus perkeisti, sutalpinti į kokią nors struktūrą, kad tikrumui, nuoširdumui, atvirumui ir įsiklausimui į kitą, išliko tiek mažai vietos. Man svarbu apie tai kalbėti dabar, ypač kai pastebime vis radikalėjančių jėgų atsiradimą. Todėl norėjosi paeksperimentuoti. Labai įdomu, kad šių skirtingų susidūrimų likučiai pastebimi ir šiandien, kaip galime girdėti iš filme vykstančių pokalbių.

Mano aplinka, kurioje augau, – šeima, draugai, taip pat visuomet buvo labai įvairi, atvira ir bendraujanti. Todėl natūraliai to siekiu ir kūryboje, klausti, ieškoti atviro pokalbio, o augant, keičiantis aplinkomis, natūralu, kad pasiilgsti tam tikrų dalykų, todėl bandai tai sugrąžinti.

O dėl švenčių – žinojau, kad filmuosiu vasaros metu. Nuo vaikystės atsimenu, kad su tėvais važiuodavome per Jonines į Kernavę, leisti vainikų, vėliau vasaros metu taip pat būdavo įvairausių tetų, keistų švenčių, bažnyčių. Kaip būtų įdomu iš naujo tai užfiksuoti. Vasara baigiasi rudenį, rugsėjo pirmąją, o man nuolat kildavo klausimas, kodėl rugsėjo pirmosios metu reikalingos gėles, juk tai sovietinė šventė, nieko bendro neturinti su manimi, aš juk nenoriu būti to dalimi. Dabar atrodo, kad visgi šios šventės atveria daug kontekstų.

Filmavimų metu supratau, kad nedaug kas keičiasi, kai kurie naratyvai išlieka, keičiasi tik mano santykis su jais, perspektyva, kurią matau ir įžvelgiu. Man tai filmas ir apie asmeninės tapatybes paieškas, refleksiją.

Dažnai susiduriu su tokiomis situacijomis, kuriose tarsi girdžiu, kad kažko negalima, kažkaip reikia kitaip, mane domina, kas nustato šias sąlygas – galima, negalima, reikia, taip turi būti… Labai daug jaučiu to, neapibrėžto konteksto, norisi iš jo išsilaisvinti. Todėl būtent to ir ieškojau atsigręždama į tradicijų nuotrupas, religiją, tikėjimo klausimus. Juk kai kurie įsitikinimai taip pat yra savotiška fikcija.

Kodėl pasirinkote filmuoti su juosta?

Nebuvau iki šiol naudojusi tokios filmavimo technikos. Taigi man labai norėjosi, kad pasirinktas konceptas taip pat sietųsi su filmo turiniu. Todėl filmuoti spontaniškus, žaismingus, o kartais jautrius pokalbius lietuviškų švenčių kontekste pasirodė būtent tai, ko ir reikėtų šiam filmui.

Juosta materiali, turinti fizinę formą, taip pat kelianti nostalgijos fragmentiškų prisiminimų, pasąmonės srauto jauseną. Žinoma, iš anksto baiminomės, išklausiau įvairių nuomonių, kad filmuoti pokalbius gali būti sudėtinga, nepatrauklu, bet tiesiog negalėjau susitvardyti ir nepamėginti to pati.

Kuris pokalbis buvo pats įsimintiniausias?

Į šį klausimą man atsakyti labai sunku. Visi šie pokalbiai jungiasi tarpusavyje. Galvoju, kad iš šių pokalbių nuotrupų būtų galima sudėlioti vienos asmenybės istoriją. Bet grįžtant prie klausimo –  tikriausiai šilčiausias pokalbis buvo su nepažįstama moterimi Punske. Ją pamatėme šalia automobilių stovėjimo aikštelės, užkalbinome. Ji vardu Kristina. Ji atrodė labai laiminga, kad pasikalbėjome su ja.

Vienu sakiniu pasakykite, apie ką filmas?

Vasaros misterijų metu atsiskleidžia besislepiančios tapatybės likučiai.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas