Šią savaitę Europos šalių kino forume „Scanorama“ karaliaus lietuvių dokumentinių filmų premjeros. Žiūrovai turės galimybę išvysti net keturis naujus filmus, kuriuos pristatys jų režisieriai. Galbūt toks šių metų premjerų skaičius pranašauja lietuviško dokumentinio kino atgimimą? Norėtųsi tuo tikėti, nes intriguoja ne tik jų gausa, bet ir labai skirtinga tematika.
Siūlome jums susipažinti su naujausiomis lietuvių režisierių dokumentinėmis juostomis, kurios vakar jų kūrėjų buvo pristatytos specialioje spaudos konferencijoje.
Pirmoji lietuviška premjera „Scanoramoje“ įvyko jau vakar vakare. Jos metu žiūrovai išvydo beveik dvejus metus kurtą režisieriaus Marato Sargsyano filmą „Tėvas“. Pirmasis M. Sargsyano dokumentinis filmas pasakoja apie 20 gyvenimo metų kalėjimuose praleidusį Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. Tačiau filme atskleidžiama ne 73-ejų vyro kriminalinė praeitis, bet rodomas jo dabartinis gyvenimas, kuriame svarbiausia yra jo sukurta 11 vaikų šeima.
Maratas Sargsyanas atskleidė, kad dar prieš kurdamas filmą V. Z. Antonovą yra matęs tarp kriminalinio pasaulio atstovų, tačiau niekada nesidomėjo kas jis ar kokia jo praeitis. Režisierių ši asmenybė suintrigavo tada, kai jis sužinojo apie neįprastą buvusio nusikaltėlio daugiavaikę šeimą: ,,Į senatvę jis sugalvoja sau sukurti gyvenimo šaltinį, o gal skydą… Tai yra tiesiog žmogus, kuris labai nenori mirti, nenori pasenti, kuris nori gyventi ir visą laiką būti jaunas“.
Kita lietuviško filmo premjera įvyks šiandien. Tai debiutinis Jokūbo Viliaus Tūro darbas „Sapnuoju, kad einu“, kuris praeitą savaitę jau buvo pristatytas Kotbuso tarptautiniame festivalyje Vokietijoje. Režisierius 2010 m. sausio pradžioje išvyko į didžiausią savo gyvenimo kelionę, trukusią pusę metų. Nuo savo namų Vilniuje iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje jis keliavo pėsčiomis, įveikęs net 4,5 tūkst. kilometrų. Ši piligriminė kelionės be transporto, pareikalavusi daugybės fizinių ir moralinių jėgų, ir yra įamžinta dokumentiniame filme.
Jokūbas Vilius Tūras prisipažino, kad šio filmo idėja kristalizavosi lėtai, nuo 2007 metų, kai jis ėmė atsigauti po sunkios depresijos ir pirmą kartą leidosi eiti trumpesne piligriminio kelio atkarpa. ,,Tai specifinis kelio filmas, jį pavadinčiau autoportretu, esančiu kelio rėmuose. Pagrindinė kelionės motyvacija – noras susitaikyti su savimi, su praeitimi, tapti harmoningu šeimos nariu“, – kelionės motyvus atskleidė režisierius.
Šį trečiadienį lietuviškų dokumentinių premjerų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filmo pavadinimas byloja apie emigravusių žmonių socialinę atskirtį, kurią atskleisti ir stengiasi režisierė. Dešimt metų Švedijoje gyvenančios ir kuriančios M. Dauliūtės filmo herojai – Švedijoje dirbantys lietuvių emigrantai, kurių buitį, gyvenimo ir darbo sąlygas ji stengėsi užfiksuoti.
Režisierė Marta Dauliūtė ir filmo prodiuserė Elisabeth Marjanovic‘ Cronvall atskleidė, kad jos siekė sukurti filmą, kuris būtų šiandienos dokumentas, bylojantis apie milžiniško mąsto istorinį fenomeną – emigraciją. Įgyvendinti tokį sumanymą filmo kūrėjoms buvo išties nelengva, nes emigrantai nesutikdavo filmuotis: ,,Ką iš tikrųjų reiškia filmuoti filmą tokia tema? Ką reiškia jų nenoras filmuotis? Tai ir yra istorija. Švedijos visuomenėje jų visai nesimato, jie gyvena tarsi šalia jos, bet prisideda prie jos kūrimo dirbdami sunkiausius darbus“.
Lietuviškų premjerų savaitė „Scanoramoje“ pasibaigs šeštadienį su Linos Lužytės filmu „Igruški“. Tai tris metus kurta juosta apie nedidelio Baltarusijos miestelio Žlobino gyventojų kasdienybę, kurie pragyvenimui užsidirba siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Šių įvairiaspalvių žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Anksčiau traukinių perone prekiautojai galėdavo laisvai pardavinėti savo rankdarbius, tačiau dabar priartėti prie traukinio su žaislais jiems tapo draudžiama. Tai filmas apie žmones ir jų pastangas išgyventi toje jiems nepalankioje sistemoje.
Lina Lužytė prisipažino, kad pradėjusi filmuoti šią juostą susidūrė su daugybe sunkumų, tokių kaip kalbos barjeras, milicijos darbuotojų vykdytas kūrybinės grupės persekiojimas ar vietinių žmonių nenoras bendrauti. ,,Pats turi jiems duoti save, tada ir jie atsiveria“, – apie filmo kūrimo metu gautą pamoką kalbėjo režisierė, kuri papasakojo, kad tik tada, kai ji pati pradėjo siūti žaislus ir gyventi panašiomis sąlygomis kaip žaislų gamintojai, žmonės jai leido filmuoti jų kasdienybę.
KINFO siūlo nepraleisti galimybės išvysti šias lietuvių premjeras. Išvysti nerežisuotą gyvenimą, apnuogintą kasdienybę ir nesuvaidintas emocijas.