Europos šalių kino forumas „Scanorama“ antrąją festivalio namuose savaitę kviečia praleisti su ispanų kino režisieriaus, siurrealisto ir nenuilstančio opozicionieriaus Luiso Buñuelio retrospektyva. Į virtualią kino salę kinas.scanorama.lt persikėlė visi jo brandžiojo kūrybos laikotarpio filmai.
„Kino genijaus L. Buñuelio retrospektyva įspūdingai liudija, kad tikrąją meno vertę patvirtina tik laikas. Režisierius buvo vadinamas išsišokėliu, kurį derėtų išvyti iš šalies, o jo filmus – sunaikinti arba uždrausti. L. Buñuelio kūrybą smerkė autoritariška valdžia, puritoniška visuomenė ir Katalikų bažnyčia. Nenuostabu, nes režisieriaus kritika joms buvo išradinga ir aštri. Tokia aštri, kokią gali išsakyti tik kūrėjas, neabejingas savo laikmečiui ir aplinkai, o žmogaus dieviškumą įžvelgiantis jo prieštaringoje prigimtyje, temdomoje nuodėmės šešėlio. Ateistas iš Dievo malonės, kaip mėgo prisistatyti pats režisierius“, – teigia „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Viridiana (1961)
Jauna novicė Veridiana ruošiasi duoti vienuolės įžadus, bet, vedama pareigos jausmo, sutinka aplankyti našlaujantį dėdę. Sujaudintas merginos panašumo į velionę žmoną, vyras bando ją suvilioti, visu smarkumu įsukdamas tragedijos smagratį. Veridiana bando išpirkti kaltę padėdama vargšams, gyvenantiems dėdės valdose, bet geri ketinimai žlunga. Režisierius pateikia provokatyvią prielaidą, kad šventųjų lemtis – už dorybingumą sulaukti priešiško atpildo. Pasaulis ir žmonės nepasikeis, todėl vienintelė išeitis – susitaikyti su žmogaus netobulumu. Filmas kelis dešimtmečius buvo uždraustas Ispanijoje, o Vatikanas apkaltino jį ne tik katalikybės, bet ir visos krikščionybės įžeidimu.
Angelas naikintojas (1962)
Edmundas Nobilė pakviečia draugus ištaigingų pietų. Svečiams mėgaujantis įmantriu maistu, vienas po kito dingsta tarnai. Vakarui įsibėgėjus, draugija pakviečiama į saloną klausytis muzikos ir pasišnekučiuoti, bet išaušus rytui svečiai nesugeba apleisti kambario. Slenka dienos, maistas ir vanduo senka, o kultūringa draugija tampa barbarais.
Kambarinės dienoraštis (1964)
Rafinuota ir savimi pasitikinti paryžietė įsidarbina kambarine viduriniosios klasės atstovų namuose kaimo vietovėje. Tarp įtampų ir tamsių geidulių kamuojamų jų gyventojų kyla sąmyšis. Operatoriaus Rogerio Fellouso meistriškai užfiksuoti nespalvoti kadrai sulig kiekviena minute piešia tamsų viduriniosios klasės portretą, apnuoginantį nenumaldomai kylančius buržuazijos moralinio nuosmukio pamatus.
Dienos gražuolė (1967)
Severina – jauna gydytojo žmona, nuoširdžiai mylinti savo vyrą, bet negalinti patirti su juo fizinio artumo. Siekdama išlaisvinti geismą, moteris pasiduoda vaizduotei ir žengia netikėtą žingsnį – dienomis dirba mergina pagal iškvietimą, o vakarais kursto šeimos židinį. Visuomenę šokiravusiame filme režisierius nematomais siūlais daigsto tikrovę ir vaizduotę, kurdamas sudėtingą ir daugiasluoksnę aistringosios prigimties pusės studiją.
Tristana (1970)
Intelektualas ir ateistas Lopė Garido pasinaudoja proga savo gęstančioms dienoms įkvėpti gyvybės, kai jauna ir graži giminaitė Tristana lieka našlaitė. Vyras ją priglaudžia ne tik savo namuose, bet ir miegamajame, guosdamas save, kad gatvėje merginos lauktų žiauresnis likimas. Sutikusi jauną tapytoją, Tristana įsimyli, bet pamažu neatpažįstamai pasikeičia, o jaunuoliui tenka atlaikyti mylimosios žiaurumą ir vienvaldystę. Po kurio laiko, išgirdusi ligos diagnozę, mergina nusprendžia grįžti pas Lopę. Išmoša jos atpildo valanda. Filmas tęsia vieną pagrindinių režisieriaus kūrybos temų ir preciziškai studijuoja žmonių santykius, dėliojančius galios pasjansą.
Laisvės šmėkla (1974)
Toledas, 1808-ieji. Miestą užėmę Napoleono būriai paleidžia ugnį į ispanų sukilėlius – pasmerktieji miršta šaukdami „Tegyvuoja grandinės!“ Policijos akademijos profesorius skaito paskaitas apie poligamiją ir seksualines praktikas Melanezijoje. Intelektualai, įsitaisę ant klozetų, piktinasi išmatomis užtvindyta žeme. Policijos prefektas sulaukia skambučio iš mirusios sesers, kurios karste veikia telefono aparatas. Siurrealus ir įprastiems logikos dėsniams nepaklūstantis skaidrių rinkinys kritikuoja miesčionišką visuomenę ir jos moralę – taip pasiekiama teminė ir stilistinė režisieriaus kūrybos kvintesencija.
Tas neaiškus geismo objektas (1977)
Nepriekaištingai atrodantis pusamžis vyras vos spėja į traukinį. Skubėdama peronu, jį atsiveja jauna moteris. Vyras pusbalsiu šnekteli su konduktoriumi ir įdavęs jam arbatpinigių atsiduria traukinio restorane. Po kurio laiko pasirodo su kibiru vandens ir netikėtai šliūkšteli jį išlipančiai moteriai ant galvos. Traukinio bendrakeleiviui mandagiai paaiškina turėjęs rimtą priežastį taip pasielgti – moteris, nepatenkinusi jo romantinių ir seksualinių aistrų, nusipelno atpildo. Siurrealių reminiscencijų rinkinys yra paskutinis režisieriaus kūrinys prieš mirtį.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4 – 22 d. Filmus galite žiūrėti virtualioje kino platformoje kinas.scanorama.lt.
