fbpx
Festivaliai, Pokalbiai, Scanorama

„Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrij Gluščevskij: prisitaikysime prie visko, gesinsime visus gaisrus ir skaidriai komunikuosime

Dmitrij Gluščevskij
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Su užsienio ir Lietuvos kolegomis pradžioje džiaugėmės, kad nereikia nuolat būti komandiruotėje, nuolat keliauti. Dabar jau norisi grįžti į senas vėžes, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip atkakliai laikomės galimybės parodyti filmus kine. Matosi, kad tai yra kita patirtis. Viliamės, jog mums tai pavyks“, – ryžtingai apie artėjantį „Scanoramos“ festivalį kalba vienas jo organizatorių Dmitrij Gluščevskij. 

Festivalis prasidės jau rytoj – tiek kino teatruose, tiek internetinėje erdvėje. Organizatoriai tikisi, kad pavyks sukurti kiek įmanoma artimesnį „tradiciniui“ renginį, nors dėl visuotinės pandemijos šiemet jis bus tikrai kitoks. 

Iki festivalio liko mažiau nei savaitė. Kokiomis nuotaikomis gyvena „Scanorama“?

Tiksliausias apibūdinimas būtų mixed feelings. Viskas padaryta, beliko, kad tik festivalis įvyktų. Didžiausias klausimas: kaip ir ar jis įvyks. Dėl to patiriame nuolatinę nervinę būseną, kuomet sekame, ką pranešinėja žiniasklaida, institucijos, sekame skaičius. Galiausiai, bent jau man, atėjo keista „nejautra“, kai nuolatinis streso lygis yra toks aukštas, kad jo tiesiog nepastebi.

Pats sau pasakiau – iki „Scanoramos“ liko savaitė ir pusantros savaitės dar paties festivalio, reikia šias dienas tiesiog išgyventi. Prisitaikysime prie visko, kas atsitiks, gesinsime visus gaisrus, viską aiškiai keisime, skaidriai komunikuosime.

Pagrindinė nuostata – atsilaikyti. Nekelti neįmanomų tikslų, suvaldyti situaciją, kad ir kokia ji būtų. Ir tai jau bus laimėjimas.

Kaip ruošiatės, kada ir kodėl apsisprendėte, kad darysite festivalį tokiu formatu? Kaip vyko pats festivalio pasiruošimas?

Festivalio programos paruošimas labai nesikeitė. Reikėjo žiūrėti filmus, apie juos diskutuoti, galvoti, kaip jie gali sugulti į programą. Iki visuotinio karantino pradžios išėjo daug filmų, tad nebuvo didelės problemos jų gauti. Man net buvo paprasčiau juos atrinkti, nes galėjau neskubėti ir ramiai apsižiūrėti, ką praleidau iš ankstesnių metų. Programos dėliojimas tikriausiai buvo ramiausia pasiruošimo dalis.

Kaip vyks festivalis, pradėjome galvoti, kai „Kino pavasarį“ teko perkelti į internetinę erdvę. Supratome, kad tai yra nauja tikrovė. Norėjosi tikėti, kad visi atsėdės namie, kad lapkritis dar toli, ir įvyks tikras festivalis. Tačiau ir nesinorėjo patekti į vieną iš dviejų situacijų: ruošiamės tik gyvam festivaliui ir paskutinę dieną sužinome, kad jis negali įvykti; kita situacija – jei ruošiamės tik festivaliui internete, o lapkričio 4 d. sužinome, kad galėjo vykti ir „gyvas“ festivalis.

Sprendimo priėmimui buvome nusistatę terminą – vasaros vidurys. Tuo metu matėsi, kad ribojimai nebus panaikinti, tad nusprendėme atsisėsti ant dviejų kėdžių. Pasidomėjome, kokios yra techninės galimybės filmus rodyti internete, pažiūrėjome, kokios yra teisių turėtojų nuotaikos, ar jie linkę duoti teisę rodyti ir kine, ir internete. Supratome, kad toks variantas yra įmanomas ir strategiškai saugiausias.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip vyks festivalis salėse ir kaip vyks internete? Kiek mačiau, programa mažesnė nei kino teatre.

Pagal dabartinę situaciją [pokalbis vyko spalio 29 d. – A. M.] seansai kine gali vykti. Bet yra reikalavimas tarp žiūrovų išlaikyti 2 m. atstumą – kas trečia kėdė. Taip viskas ir vyks. Seansai bus įprastais laikais, išlaikant laiko tarpus tarp jų. Į sales leisime mažiau žmonių. Dėl to tam tikrų seansų bus daugiau. 98 proc. programos bus parodyta kine, nebent mums tai uždraus daryti.  

Dėl to, kad turėjome „susitraukti“ ir dėl to, kad kai kuriuos filmus, jų yra apie dešimt, reikia rodyti daugiau kartų, tam tikri filmai „netilpo“ į kino teatrų programas. Jie pažymėti, kad bus rodomi tik internete.

Dalies filmų teisės – apie 20 – buvo gautos rodyti ir kine, ir internetinėje platformoje. Teisių turėtojų, kurie leidžia filmus rodyti internete, yra daugiau, tačiau didžioji dauguma prioritetu išlaiko rodymą kine. Jeigu būsime priversti festivalį perkelti į internetinę erdvę, tuomet jie suteiks galimybę juos rodyti internete.

Visi bijo, kad filmas „nutekės“ į internetą, ne visi pasitiki esančiais saugumo saugikliais. Nemaža dalis jų nori išlaikyti tradicinį filmo viešinimo formatą su atstumais tarp pasirodymų: iš pradžių jis turi būti parodytas kino festivalyje, paskui išleidžiamas į kino teatrus, o dar vėliau parodomas televizijoje ir internetinėse platformose. Tai yra svarbi konservatyvios ir sunkiai besikeičiančios industrijos dalis. Tų etapų sujungimas į vieną, kai vienu metu įvyksta ir festivalis, ir išleidimas į virtualią erdvę, visiems ir ypač seniems ir dideliems žaidėjams kelia didelį galvos skausmą ir stresą.

Tai ir lėmė, kad mūsų virtualioje kino salėje yra ne visa programa. Joje peržiūros vyks labai paprastai. Tereikės susikurti paskyrą. Filmus bus galima žiūrėti festivalio metu lapkričio 4-15 d. Išsinuomavus filmą jį pradėti žiūrėti bus galima per 10 d., o pradėjus žiūrėti jį baigti reikės per 24 val. Jeigu lapkričio 15 d. žiūrovas platformoje išsinuomos filmą, jis turės 10 dienų pradėti jį žiūrėti, nors festivalis formaliai jau bus pasibaigęs.

O kaip gyvena kino festivaliai pasaulyje? Kino industriją ištiko tikrai sudėtingas laikas, kokios nuotaikos pasaulyje?

Manau, nuotaikos labai panašios į mūsų – tiesiog labai darbinės. Visi mėgina kuo daugiau taupyti, bet kartu ir nenustoti rodyti filmų. Atsirado daug kūrybiškų sprendimų, hibridinių festivalių. Karlovi Varų festivalis tapo keliaujančiu. Su 20 filmų apvažiavo Čekiją ir juos rodė. Nemažai kolegų džiaugiasi, kad atsiranda naujų sprendimų, kuriuos bus galima pritaikyti ir ateityje, kai grįšime į senas vėžes.

Dmitrij Gluščevskij
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip ir minėjai, industrija sunkiai keičia kryptį, sunkiai prisitaiko. Gal jau dabar yra kažkokių pandemijos „pliusų“, kuriuos matai ar matysite. Ar festivaliai grįš prie savo seno formato. Kaip po pandemijos galėtų pasikeisti festivaliai ar kino industrija?

Žinoma, bus didelis spaudimas grįžti į senąsias vėžias, ypač iš didelių kompanijų. Mažiems filmams visgi labai aktualu išsikovoti teisę išleisti filmą ne tik kine, bet ir internetinėje erdvėje. Tai yra filmai, kurie tikrai nebus rodomi kino teatrų repertuaruose. Jie išgyvena tik iš festivalių. Tad atitinkamai, kuo daugiau žmonių juos galės pažiūrėti, tuo jiems bus geriau.

Tikėtina, kad nemaža dalis kino teatrų svarstys apie savo verslo modelio pakeitimą į tokį, kad jie būtų ne tik „gyvų“ rodymų organizatoriai, bet ir internetinių peržiūrų vietiniai žaidėjai, pavyzdžiui, kaip kino teatras „Skalvija“.

Susitikimus su svečiais, industrijos renginius lengvai galima perkeliami į internetą. Tam tikri svečiai gali dalyvauti tokiu formatu, nors atkeliauti į šalį ir dalyvauti renginiuose jiems būtų jau sudėtingiau. Daug kas sako, kad tokią praktiką pritaikys ir ateityje. Galima pasikvieti daug daugiau žmonių ir parengti įvairesnę programą. Tai tikrai bus taikoma kaip geroji praktika, nes visi jau išbandė nuotolinio susisiekimo įrankius ir pamatė, kad jie pakankamai gerai veikia.

„Naujojo Baltijos kino“ programoje yra keturios programos. Kokie tai filmai, kokios tendencijos? I-oji, aišku, yra skirta lietuviams. Ar vyks vakaras filmų su kūrėjais ir premjerinis seansas?

Nesitikėjome, kad bus tiek norinčių dalyvauti. Skelbdami atranką, padidinome tinkamumo „langą“ filmų atrankai. Leidome teikti senesnius filmus iš pernai metų. Tad didelės problemos atrenkant programą nebuvo. Galvojome, kad bus daug prasčiau.

Taip, vyks pirmoje „Vingio“ salėje, kuomet kūrybinės grupės galės pristatyti savo filmus ir kartu juos pasižiūrėti. Su lietuviškąja dalimi dirbsime įprastu būdu.

Visą laiką būdavo trys Baltijos šalys. Pernai imtį praplėtėme iki viso Baltijos regiono. Tikslas yra organizuoti tarptautinį konkursą, bet nesinori iš karto aprėpti viso pasaulio. Matosi, kad yra tam tikri praminti takai, kuriais galima surinkti filmus konkursui. Tad reikia dar ūgtelti. Pirmas žingsnis buvo padarytas pernai, o šiemet džiaugiamės, kad neteko atsitraukti žingsniu atgal ir paraiškų turėjome iš visų šalių.

Dmitrij Gluščevskij
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kokios Šiaurėje tendencijos ir kokie ryškiausi programos „Naujienas iš Šiaurės“ filmai?

Apie naujas tendencijas kalbėti neišeitų. Ko gero nematėme visų filmų, kurie buvo šiemet sukurti. Nemaža dalis kūrėjų nusprendė pasitaupyti ir jų neišleisi. Kitais metais matysime, kokie šie metai iš tiesų galėjo būti kino pasaulyje.

Kaip visada, išlieka dėmesys žmogaus teisėms. Įvairovės užtikrinimui tiek kūrybinių grupių požiūriu, tiek dalyvaujančių aktorių ar tapomų portretų. Vis daugiau reprezentuojamos įvairios mažumos, labai svarbi moterų linija, jų temos.

Iš šios programos labiausiai laukiamas yra danų režisieriaus Thomas Vinterbergo filmas „Dar po vieną“. Jis turėjo būti pristatytas Kanuose, vėliau dalyvavo ir Sen Sebastiano festivalyje. Kol kas į šį filmą labiausiai perka bilietus.

Kadras iš filmo „Dar po vieną“

Dar vienas ryškus ir puikus debiutas yra irgi danų režisierės Malou Reymann filmas „Absoliučiai normali šeima“. Jame vaizduojama šeimos krizė, kuri atsitinka, kai šeimos tėvas nusprendžia pasidaryti lyties keitimo operaciją. Dėl to kyla didelis konfliktas su jauniausia dukra, kuri nesugeba priimti, kad jos mylimas tėvas yra truputį kitoks, nei ji yra įpratusi. Šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip galima tokia angažuota tema sukurti tokį neangažuotą filmą. Jame daug atspalvių, natūraliai įsipina ir pokštai, dramatiškai neeskaluojama drama, nors neslepiama, kad ji tokia yra. Sugebėjimas išlaikyti normalų natūralumą, padaryti šį filmą ne sensacingą stebina, turint omenyje, kad tai yra debiutinis režisierės filmas.

Reikia paminėti ir neseniai mirusio režisieriaus Jóhanno Jóhannssono darbą „Paskutinieji ir pirmieji žmonės“. Tai kino esė, performansas, ne naratyvinis kinas su įskaitytu Tildos Swinton tekstu. Jis tikrai nebus rodomas virtualioje kino salėje. Tai darbas, skirtas kino teatrui, dideliam ekranui ir geram garsui. Tai patyriminis kinas. Jis įtraukia ne savo siužetu, o savo atmosfera.

Antroji didelė festivalio programa – „Kertant Europą“. Kokie jos ryškiausiai darbai?

Didžiausios programos atlieka panoraminę funkciją. Į jas stengiamės surinkti daugiausiai dėmesio per metus sulaukusius filmus. Gal jie buvo apdovanoti, nominuoti, sukėlė daugiausiai diskusijų, buvo įvertinti kritikų ar žiūrovų, o gal buvo įvykiai kino kontekste. Jose yra daug girdėtų vardų, filmų, kurie yra laukiami. Šios programos yra skirtos plačiausiai auditorijai.

Šiemet turime ne vieną ryškų darbą. Mano asmeninis favoritas ir pagrindinis festivalinio kino įvykis šiemet yra sakartvelų režisierės Dea Kulumbegashvili darbas „Pradžia“. Jis sensacingai pelnė keturis apdovanojimus Sen Sebastiano kino festivalyje. Tai neįtikėtinos kino kalbos ir grožio, nesuvokiamos brandos kino darbas. Tai labai poetiška ir kartu sukrečianti drama, kurią „skaudėjo“ žiūrėti per kompiuterio ekraną. Pamatyti ją dideliame ekrane būtų daug didesnis įspūdis. 

Taip pat būtina paminėti Ilja Chržanovskio filmą „DAU. Nataša“. Tai projektas, kuris daug ką papiktino ir daug ką dar papiktins. Tai nevienareikšmis filmas, kuris buvo įvykis ne tik kino, bet ir meno lauke. Jis iškėlė daug senų klausimų, skaudulių, kuriuos visi vėl pradėjo nagrinėti: ką menas gali sakyti, gali sau leisti, norėdamas pasakyti apie tikrovę; kur yra riba tarp to, kad kalbama apie totalitarinę visuomenę ir galbūt tampama atkuriančiu totalitarinę visuomenę menininku. Tai nėra lengvas ir vienareikšmis filmas. Laikome savo misija rodyti tokius filmus.

Kadras iš filmo „Izaokas“

Festivalio metu pasirodys ir keletas lietuviškų premjerų. Ko gali tikėtis žiūrovai ir kokių kūrėjų bei kokie tai filmai bus?

Programoje yra vienas vaidybinis, o visi kiti yra dokumentiniai filmai.

Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas „Izaokas“ turėjo pasirodyti pavasarį. Nusprendėme, kad reikia padaryti premjerą mūsų festivalyje. Tai labai ryškus darbas, vertas pamatyti kine. Išsiskiriantis iš to, ką kuria naujoji režisierių karta – tiek dinamika, tiek kino kalba, tiek požiūriu į smurtą kaip kino raiškos priemonę.

Taip pat yra to paties režisieriaus trumpametražis dokumentinis darbas „Auksinis flakonas“. Gretinant su „Izaoku“ galima atpažinti, kad režisieriui būdinga drąsa iš arti žiūrėti į negražius dalykus. Jam pavyksta tai padaryti be sensacingumo ir išlaikant meninį balansą. Tai dokumentinis portretas. Rodoma žmonių gyvenimo atkarpa yra labai talentingai padaryta. 

Režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Šventas laikas“ pasakoja apie grigališkojo choralo dainininkų gyvenimą ir jų požiūrį į muziką. Džiaugiamės, kad prieš filmo peržiūrą choras apsilankys ir truputį pagiedos.

Dar viena premjera – Lino Mikutos dokumentinis filmas „Romano vaikystė“. Jame rodoma klaipėdiečio berniuko iš asocialios šeimos istorija. Šis darbas buvo atrinktas į Leipcigo dokumentinio kino festivalį. Sakyčiau, tai atsakingai padarytas portretas šeimos, kurią režisieriui buvo galima lengvai pasmerkti, bet to jis nepadarė.

Dmitrij Gluščevskij
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Paskutinis filmas yra maža koprodukcija, kurios koprodiuserė yra Algimantė Matelienė, o scenarijaus bendraautorius Arūnas Matelis. Tai ispanų režisierių Pepe Andreu ir Rafaelio Molés dokumentinis filmas apie Islandiją „Omarų sriuba“. Apie šalyje veikiantį mažą restoranėlį, kuriam iškyla pavojus atsisakyti savo tapatybės, nes dėl turizmas reikia pasiduoti kapitalizmo taisyklėms. Tai įdomus filmas apie šalį, kurią mes visi mėgstame. Labai mažai lietuviškas, bet vis dėlto džiuginantis tuo, jog prodiuseriniai lietuvių tinklai vis labiau plečiasi ir vis dažniau galime pamatyti savo profesionalų pavardes užsienio filmų titruose.

Kaip pandemija paveikė paties santykį su kinu, su jo žiūrėjimu, su galimybe nenueiti į kino teatrą?

Kine pastaruoju metu lankiausi mažai, bet ne dėl to, kad saugojausi, o dėl to, kad daugiau filmų teko žiūrėti prie kompiuterio ekrano. Lankantis festivaliuose, būna tylos ir labai intensyvaus darbo laikotarpiai. Šiuo metu krūvis buvo tolygiai pasiskirstęs ir pasimatė žiūrėjimo per kompiuterio ekraną trūkumai. Žiūrėdamas gražų filmą, supranti, kad nematai jo. Nuolat savęs klausiau, ar filmas nepatiko dėl to, kad jis yra prastas, ar dėl to, kad jis skirtas žiūrėjimui ne per kompiuterio ekraną.

Turbūt didžiausia krizė buvo per Kanų kino festivalį. Peržiūrų buvo suplanuota labai daug, tačiau neliko žymiųjų eilių Kanuose, pertraukų tarp filmų. Baigęs žiūrėti vieną, pradėdavau kitą, kad per dieną pamatyčiau kuo daugiau. Praėjus kelioms dienoms pradėjo atrodyti, tarsi nuolat būčiau įjungęs televizorių. Dingo džiaugsmas, kad žiūri naujus įdomius filmus, jie virto kažkokiu fonu. Supratau, kad reikia kitaip struktūruoti savo laiką, kad vėl galėčiau normaliai juos žiūrėti. Nedžiaugsminga patirtis.

Su užsienio ir Lietuvos kolegomis pradžioje džiaugėmės, kad nereikia nuolat būti komandiruotėje, kad nereikia keliauti, kad namuose galima daug ką padaryti. Tačiau iki tam tikros ribos. Dabar jau norisi grįžti į senas vėžes, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip atkakliai laikomės galimybės parodyti filmus kine. Matosi, kad tai yra kita patirtis. Viliamės, jog mums tai pavyks. 

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.