„Scanoramos“ programų koordinatorius D. Gluščevskis: festivalyje reikia išlaikyti balansą tarp lūkesčius pateisinančių bei iš komforto zonos išvedančių filmų

83 ilgametražiai ir 24 trumpametražiai – nei per daug, nei per mažai. Tiek filmų siūlo pažiūrėti 21-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Filmų šiek tiek mažiau nei pernai, tačiau žiūrovai ras tai, ko visuomet laukia – tiek geriausius ir prestižiniuose festivaliuose apdovanotus autorinius Europos režisierių darbus, tiek išskirtines retrospektyvines peržiūras. Šiemet dalis jų skirtos kartvelių kino režisierėms.

Festivalis prasideda Vilniuje rytoj. Apie šių metų „Scanoramą“ kalba jos programų koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis.

Ko gi žiūrovams laukti iš šių metų „Scanoramos“. Tikėtis kažko naujo, ar žiūrovas, kuris daug metų lankosi „Scanoramoje“, šiemet sulauks tokio pat įspūdžio kaip ir visada?

Manau, būtų galima pasakyti taip – šių metų „Scanorama“ yra atsinaujinusi tiek, kiek galima būtų tikėtis iš festivalio, kuris turi ilgą tradiciją ir vyksta 21-uosius metus. Radikalių pokyčių nei programų struktūroje, nei festivalio kryptyje, nei techniniuose sprendimuose tikrai nėra.

Prieš keletą metų buvome priversti atsirasti „online“, bet pamatėme, kad festivalio ribose tai nėra tvaru, todėl vėl ten nelindome, ir kol kas nematome tam reikalo.

Galbūt didžiausias vis ryškėjantis posūkis – nebijoti senesnių ir įdomiau sudėliotų į programas retrospektyvinių rodymų. Šiemet šiame kontekste atsiranda mūsų retrospektyviniai rodymai, kurie pilni tikrai retų filmų. Taip pat programoje „Galvok ką nori“ irgi yra keli, iš esmės retrospektyviniai, darbai. Manome, kad tai yra svarbu.

Palyginus su tuo, kas buvo prieš 10 metų, matosi, kad retrospektyvos tampa vis specifiškesnės ir požiūris, kad reikia rodyti tik naujausius filmus, nėra toks tvirtas, kaip buvo anksčiau. Yra programos, kurios skirtos tik naujiems darbams, bet yra ir mažesnės programos, kuriose galima atsirasti įvairių filmų.

Taigi žmonės, kurie žino, kas yra „Scanorama“, atpažins ją ir šiemet. O kas nežino, manau, turės neblogą progą susipažinti su šių metų kino sezono darbais.

Irgi pastebėjau, kad šiemet tikrai nemažai dėmesio skiriate retrospektyvoms. Kyla klausimas, ar tai nėra, pavyzdžiui, pasaulinės tendencijos, kad festivaliai pradėjo orientuotis ne tik į naujausius filmus, bet ir skiria daug dėmesio retrospektyvoms? Daug dėmesio skirsit ir lietuvių, ir kartvelų filmams. Tai jūsų pasirinkimas, ar visgi pasaulinės tendencijos ir bandot jas atliepti.

Sunku pasakyti. Galbūt vienareikšmiškos pasaulinės tendencijos šiuo klausimu nėra. Visada buvo kino festivalių, kurie įdomiau ir giliau dirbo su retrospektyvomis. Ir buvo tokių, kaip Kanai, kurie nepaisant to, kad turi savo klasikos sekciją, leidžia daryti archyvinio kino pasaulyje neįmanomų klaidų.

Šiemet Kanų kino festivalis parodė permontuotą ir papildytą Tinto Brasso „Kaligulos“ versiją. Aleksas Gilaitis juokėsi, kad tokio filmo nebūtų įmanoma parodyti archyvinio kino festivalyje. Akivaizdu, kad jis neturi nieko bendro su istorine rekonstrukcija.

Kitą dieną pasirodė naujiena, kad pats T. Brassas nelabai suprato, kodėl jo vardas buvo įrašytas prie šio filmo: gali būti toks filmas, bet aš tebegyvas ir žinau, kokį filmą norėjau padaryti, kitų versijų nepripažįstu.

Taigi yra festivaliai, kurie nesirūpina ir daro laisvesnio formato retrospektyvas. Ir yra tokie, kurie stengiasi atrasti ir parodyti kažką nematyto. Dažnai Lokarno festivalis daro tokias retrospektyvas – mažiau žinomų ar rečiau rodomų kūrėjų.

Šuo požiūriu šiemet „Scanoramoje“ yra dvilypė situacija. Vienas vertus, pamatėme, kad, kalbant apie žymių žmonių retrospektyvas, Lietuvoje yra tikrai didelis pasiekiamumas. Retrospektyvinių juostų yra daug ir dalis jų gausiai restauruojamos. Kėlėme sau klausimą, kaip galime užimti savitą vietą?

Viena iš įmanomų krypčių yra ta, kurią dabar pasirinkome. Parodyti filmus, kurių jokiu kitu pavidalu Lietuvoje neįmanoma pamatyti, o galbūt ir ne tik Lietuvoje. Taip pat yra sudėtingiau nei įprastai gauti patvirtinimą, kad galime juos rodyti. Tačiau tokiu būdu plečiame ne tik kino istorijos, kino klasikos sąvokos supratimą, bet ir praturtiname Lietuvos kino lauką.  

Programoje „Atvira Lietuvos kino istorija“ rodysime kartvelių režisierių juostas. Egzistuoja buvusio „Lietuvos kino“ archyvas, kuris tam tikrą laiką buvo suvokiamas kaip nevertingas ir planuojamas sunaikinti. Žmonės „sukilo“, buvo padaryta inventorizacija. Sužinojome, kad yra juostų, kurių galbūt buvusių Sovietų sąjungos respublikų archyvuose jau nėra, jos iš liko tik pas mus.

Kas iš to? Jeigu teigiame, kad jos yra vertingos, bet guli toliau, tai praeis dar 10 ar 20 metų ir kas nors kitas jas sunaikins. Todėl jas reikia rodyti. Galima sakyti, kad A. Gilaitis mane supažindino su tokia pozicija – išsaugojimas veikia ir per istorinę atmintį. Ne tik reikia saugoti juostą, nes ji yra vienintelė, bet ir ją parodyti, kad žmonės įsimintų, pasakotų apie filmą kitiems.

Tai tuo ir užsiimame. Reikėjo nuo kažko pradėti. Pagalvojome, o kodėl ne kartvelių kinas?  Tai yra juostos, kurios buvo rodytos ir pripažintos tarptautiniu mastu. Toks kiekis moterų kūrėjų režisierių iš respublikinės šalies, o ir šiaip iš bet kurios kitos šalies, yra gan retas dalykas.

Iš tiesų, buvo sudėtinga, nes apsisprendėme rodyti būtent tas juostas, kurias turime, ir neieškoti geresnių kopijų. Viena iš jų yra gana prastos kokybės, bet tegul tai atspindi tas sąlygas, kuriose jos buvo saugomos.

Juostos buvo su vadinamaisiais dialogo lapais, todėl vertimas buvo sudėtingas. Du filmus reikėjo versti iš klausos. Ką padarysi, tačiau jaučiamės įgyvendinę papildomą misiją, ne tik parodę juostas, bet atlikę svarbų darbą su Lietuvos kino edukacija.

Jeigu gerai supratau, dar bus galima susipažinti ir su lietuvišku archyviniu serialu bei dar vienu lietuvišku senesniu filmu.

Parodysime Almanto Grikevičiaus „Ave, Vita“ dėl to, kad norime pagerbti šiemet išėjusį Grigorijų Kanovičių, jis yra vienas iš scenarijaus bendraautorių. Rodysime restauruotą jo versiją. O antra lietuviško retrospektyvinio žvilgsnio dalis yra Arūno Žebriūno režisuotas televizinis serialas „Turtuolis, vargšas“.

Tai yra tarsi tęsinys to, ką pradėjome pernai, – apsisprendimas parodyti televizijai kurtų serialus, jie buvo užsakomieji ir Lietuvoje buvo kuriami visai geros kokybės. Jei palygintume jų kokybę su tuo, kas dar neseniai, o ir tebekuriama Lietuvos televizijai, tai jie yra aukštos meninės kokybės.

Mums labai patiko, kad šitas televizijai skirtas kūrinys rezonavo su mūsų didžiąja užsienietiška retrospektyva, ji irgi susideda iš televizinių filmų.

„Turtuolis, vargšas“ serialo yra 4-ios serijos, sukurtos 1984 metais, rodysime nerestauruotą, o tiesiog iš archyvo paimtą skaitmeninę kopiją. Manau, verta pamatyti. Reikia domėtis tokiais dalykais, nes vėliau jų niekur neberodo ir visi juos pamiršta.

Kodėl šiemet nebeliko atskiros lietuviškiems filmams skirtos programos? Neseniai kalbėjau su kolege ir ji sakė, kad nepastebėjo lietuviškų filmų. Kodėl jos nebeliko? Šiemet juk yra trys pilnametražiai ir viena koprodukcija.

Padarėme taip pirmą kartą, ir tai yra šioks toks eksperimentas. Pažiūrėsime, ar pasiteisins. Tiesiog galvodami apie tuos filmus supratome, kad, pirmas dalykas, turime programą „Kertant Europą“, o ar Lietuva nėra Europa? Kodėl konceptualiai į šią programą nededame lietuviškų filmų? Turime dokumentinių filmų programą. Jei turime lietuviškus dokumentinius filmus, kodėl jie joje neatsiduria?

Kita vertus, suprantamas noras filmus grupuoti atskirai, kad jie būtų matomi. Bet kitą vertus, mums patiems pradėjo kilti įtarimas, ar nėra taip, kad grupuodami juos atskirai tarsi mažiname jų vertę. Jeigu jie būtų europietiški filmai, tai būtų priskirti didžiosioms programoms, o dabar tarsi apsisaugome, kad lietuviai bus su lietuviais.

Taip buvo įmanoma daryti iki tol, kol neturėjome „Pagrindinio konkurso“ programos, į kurį stengiamės įtraukti bent vieną lietuvišką koprodukciją. Pernai buvo Emilijos Škarnulytės darbas „Kapinynas“. Taigi iškart griūna lietuviškų filmų programa, nes negalime to paties filmo dėti į dvi programas. Kyla natūralus klausimas, kodėl šis filmas gali būti konkursinėje programoje, o kiti yra tiesiog atskiroje lietuviškoje programoje?

Šiemet rodome du dokumentinius lietuviškus filmus ir vieną eksperimentinį. Supratome, kad jiems turime tam tinkančias programas.

Taigi yra trys filmai, vienas jų – mūsų Kauno „Scanoramos“ atidarymo renginio premjera. Tai Aistės Stonytės dokumentinis debiutas „Mamutų medžioklė“. Jis paremtas seniai jos girdėta legenda, kad Kauno dramos teatre buvo nufilmuotas uždraustas cenzūros spektaklis „Mamutų medžioklė“. Juostos buvo susuktos ir sukištos į butelius, ir kažkur saugomos. Ji mėgina patvirtinti arba paneigti šią legendą. Filmas sukurtas gana tradicine kinematografine forma, bet tikrai įtraukiantis, detektyvinis. Kadangi labai gražiai siejasi su Kauno dramos teatru, džiaugiamės galimybe ten padaryti jo premjerą.

Kita premjera yra mūsų uždarymo filmas. Tai Deimanto Narkevičiaus debiutinis ilgametražis darbas „Čiulbanti siela“. Pirmą kartą jis kuria kilo teatrui. Tai, galima sakyti, psichodelinė pasaka, mėginimas prisiliesti prie autentiškos XIX a. lietuvių kaimo mąstysenos. Galimybė pasižiūrėti į pasaulį tuometinio žmogaus akimis. Kuomet dera jau po truputį atsirandantys XX a. technologinio proveržio, modernybės elementai, bet dar egzistuoja labai gajus ryšis su pagonybe.

Režisierius motyvuotai renkasi raiškos priemones. Filmas yra 3D, stereoskopinis, nufilmuotas dviem kameromis. Ryškinantis technologinį, modernybės aspektą, bet, kita vertus, kuriantis 3D filmui būdingą efektą, kuomet tai, ką matai, tampa taip tikroviška, jog atrodo netikra. Tiesiog labai gražus filmas.

Paskutinis filmas – Dainiaus Liškevičiaus irgi ilgametražis debiutas „Modernus butas“. Jis anksčiau kino nekūrė, yra filmavęs tik savo performansus. Iš pradžių buvo sumanęs ne kaip performansą, o kaip galerinę patirtį – atverti savo privačią erdvę ir kvestionuoti paplitusias opozicijas kaip privati ir viešą erdvė, kaip namai ir muziejus. Bet ilgainiui besikalbėdamas su komanda suprato, kad gal kinematografinė kalba leistų pasiekti didesnį įtraukumą ir pasinėrimą.

Dar norėčiau paminėti lietuvių koprodukciją, karią pristatome „Pagrindinio konkurso“ programoje.  Tai filmas „Amor“ (rež. Virginia Eleuteri Serpieri), viena iš koprodiuserių yra Rasa Miškinytė. Jo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Tai – dokumentinis esė, kuriame menininkė mėgina įveikti savo seną traumą. Būnant pakankamai jaunai jos motina nusižudė Romoje. Režisierė pina intymų pasakojimą, susijusį su savo motina, taip pat kuria universalią Romą, kurioje jos pačios šeimos gyvenimo elementai atsispindi miesto reprezentacijose: tiek fotografijoje, tiek kine, tiek kitose vietose.

Gražiai galime pereiti prie pagrindinio konkurso. Ko iš jo šiemet galime laukti?

Antrą kartą rengiame ilgametražių filmų „Pagrindinio konkurso“ programą. Pasiekę dvidešimtmetį supratome pribrendę konkursinei programai. Jis nėra, griežta šio žodžio prasme, skirtas debiutams ar antriems kūrėjų filmams. Nors pirmenybė teikiama būtent tokiems darbams, ir didžioji dalis yra pirmieji ar antrieji kūrėjų filmai.

Programą matome kaip platformą, kurioje galima išryškinti galbūt truputį drąsesnius ar keistesnius filmus negu tradicinio kinematografinio pasakojimo. Bet kartu ir filmus, kurie turi pakankamai potencialo būti platinami Lietuvoje, nors nėra. Dažniausiai jie platinami tik savo šalyse dėl to, kad galbūt jų režisieriai yra ne tokie žymūs, darbai truputį per keisti ar panašiai. Tai tokių filmų programa.

Vienas iš programos mano labai mėgstamų darbų yra „Klajojančios girios“. Tai menininkės Pia Ronicke kurtas projektas, išaugęs iš jos parodos, kurioje ji nagrinėja miško sąvoką. Šiame filme ji tiesiog išskleidžia, kaip miško suvokimas keitėsi istoriškai besikeičiant mūsų visuomenės santvarkai ir įsigalėjant kapitalistinei ir gamybinei logikai.

Pačiam buvo įdomu sužinoti, kad kai tik miškas buvo pradėtas suvokti kaip žaliava, kurią galima apdirbti, parduoti iš to uždirbti didelius pinigus, grupėms žmonių, kurie gyvena tuose miškuose, buvo pradėtos taikyti kolonialistinės praktikos. Buvo suprasta, kad galima juos kur nors perkraustyti, įkurdinti rezervatuose. Taigi miškas šiuo požiūriu tampa atspirties tašku kalbėti apie mūsų dabartinį santykį su tikrove ir apie tai, kiek jis yra tvarus ir kiek ne.

Norėtųsi pasakyti, kad kiekvienas filmas turi savitą charakterį ir atspindi įmanomas kino ateities projekcijas – ko galima tikėtis iš naujų kūrėjų, kur atves naujesnių kino priemonių paieškos, ir kaip ir kokiu pavidalu pasiliks senos raiškos priemonės.

Tradicinė ir nemaža programa yra „Naujienos iš Šiaurės“. Tai kokie ryškiausi filmai, kokios naujienos?  

„Naujienos iš Šiaurės“ programos lojalūs ir ilgamečiai „Scanoramos“ lankytojai visuomet laukia. Tai susiję su festivalio istorija, nes jis gimė kaip Šiaurės šalių kino forumas. Šiemet ji yra kiek mažesnė. Po labai turtingų Šiaurės šalių pernykščių metų natūralu, kad šiemet yra pauzė. Kūrėjai kuria kitus filmus. 

Tačiau visgi turime svarbių juostų. Ryškiausias, ko gero, yra „Pažadėtoji žemė“ su Madsu Mikkelsenu. Galima sakyti, kad tai yra europietiškas vesternas, kuriame irgi bandoma tvarkytis su Danų kolonialistine praeitimi. Tai ryškus teminis leitmotyvas šiemet, visai netyčia surinkome daug filmų šia tema.

Tarp mano favoritų yra ir „Santuoka keturiems“. Tai istorija apie vidutinio amžiaus žmonių šeimą, kurioje moteris supranta, kad jos vyras yra neištikimas, bet vietoje to, kad nutrauktų su juo santykius, ji juos atveria – sako, gerai, jeigu myli tą moterį, tuomet gali bendrauti su mumis abejomis. Bet paskui pati įsimyli kitą vyrą.

Jų šeiminiai santykiai ir šeimos samprata vis keičiasi ir plečiasi. Šioje dramoje iš tokios temos galima „išspausti“ labai vulgarų filmą, bet jis nėra nei vulgarus, nei skandalingas. Iš tiesų jis kalba apie visiems suprantamus ir universalius dalykus, neskandalizuodamas iki šiol egzotiškos tokios šeiminių santykių struktūros, ir dar – tai puiki komedija.

Kita puiki komedija yra islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono „Šiaurietiški patogumai“. Tai filmas apie bijančių skraidyti žmonių grupelę, kuri lanko kursus, kurių metu turi šią baimę įvaldyti, tačiau Islandijoje patenka į įvairias problemas.

Mano asmeninis atradimas, nieko nesitikėjau, bet pamatęs supratau, kad tai – vienas originaliausių šių metų filmų, yra „Tylioji migracija“. Tai režisierės Malene Choi vaidybinis debiutas, prieš tai ji yra sukūrusi dokumentinį filmą. Danijoje yra daug žmonių iš Pietų Korėjos, kurie buvo įvaikinti danų ir užaugę Danijoje. Natūralizuotų korėjiečių yra didelė diaspora. Režisierė yra iš jos ir tiek dokumentiniame, tiek šiame filme apmąsto savo dvilypę tapatybę.

Dramoje pasakojama apie vaikiną, kuris būdamas korėjietis ir užaugęs danų šeimoje grįžta iš internatinės mokyklos pas savo įtėvius į fermą ir po truputį supranta, kad turi egzistuojančią nostalgiją savo šaliai. Jis nuolat apie ją mąsto, ieško apie ją naujienų, ir yra plėšomas tarp šių dviejų savo tikrovių.

Vienas vertus, nori tęsti tėvų gyvenimo darbą ir perimti fermą, bet, kita vertus, nori apsilankyti Pietų Korėjoje ir ieškoti savo šaknų bei suprasti, kokią jo dalį sudaro šis nematytas pasaulis. Nepaisant to, kad filmas galėtų būti tiesiog įtrauki socialinė drama, jis labai įdomiai sukurtas kinematografiškai ir net turi magiško realizmo elementų, paryškinančių svetimumo nuotaiką. Noriu paraginti nepabijoti jo pažiūrėti, gal atrodo nelabai įdomus, tačiau gali nustebinti.

„Scanoramos“ žiūrovas, manau, jumis pasitiki, todėl galite gan drąsiai dėlioti programą. Į ją įtraukti tiek karvelių režisierių programą, teik rimtus, sudėtingus filmus, tiek daugelį žiūrovų dominančias komedijas. Kaip rašėte viename savo pranešime, į atidarymo filmą beveik neliko vietų, taigi žmonės bilietus perka.  Kaip patiems jums atrodo, jūs drąsūs ar tiesiog na žiūrovas pasitiki jumis ir galite tiesiog daryti tai, ką sugalvojate, ir žinote, kad žmonės susirinks?

Rizikos tikrai esama ir nesakyčiau, kad mūsų drąsa yra begalinė ir panašėjanti į pasipūtimą. Tikrai žinome, kad galima ir išgąsdinti žiūrovą, todėl reikia išlaikyti balansą tarp suprantamų ir lūkesčius pateisinančių bei keistesnių, galinčių priversti išeiti iš savo komforto zonos, filmų. Mums šis balansas yra svarbus.

Jį turbūt atspindi tai, kad į „Scanoramos“ atidarymo filmą jau daug kur neliko bilietų arba artėjama prie jų išpirkimo. Po truputį pajudėjo ir eksperimentinių filmų bilietų pardavimas. Tai yra normalu. Yra filmų, iš kurių tikimės komercinės sėkmės, ir yra filmų, kurių peržiūrose susirinkę kad ir dešimt žiūrovų mus nudžiugins.

Aišku, truputį paliūdėsime, jog jų yra tik tiek, bet adekvačiai vertiname ir Lietuvos rinkos dydį. Visada sudėtingi filmai domina nišinę auditoriją. Ji gali būti gausi, kai yra didelis miestas. Vilnius sąlyginai yra mažas, todėl negalime tikėtis, kad „Forum Cinemas Vingis“ pirmoji salė užsipildytų, jei rodytume kartvelių retrospektyvinį seansą.

O viska kita – harmonijos paieška, mėginimas neišsižadėti savo vertybinio įsipareigojimo edukuoti, bet kartu ir pragmatiškai suprantame, kad visgi valgyti iš kažko irgi reikia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas