fbpx
Naujienos, Festivaliai, Scanorama

„Scanoramos“ retrospektyvos: kino ir teatro dialogas rinktinėje klasikų draugijoje

„Kinas ir jo antrininkas“

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys kitokį nei įprasta žvilgsnį į kino istoriją – teminė programa „Kinas ir jo antrininkas“ kvies į kino ir teatro dialogą, o retrospektyvinė programa „Iš arčiau“ – susipažinti su rinktine skirtingų kino klasikų draugija.

„Pirmąją „Scanoramą“ atvėrė danų provokatoriaus Larso von Triero „Dogvilis“, siautulingai nėręs į naujus kinematografinius eksperimentus ir įžūliai sulaužęs netgi „Dogma 95“ manifeste duotus įžadus. Dabar sunku įsivaizduoti geresnį kūrinį klasikos ir maišto unisonu prakalbusiam Šiaurės šalių kino forumui. Tuo tarpu L. von Trieras išskirtinėmis raiškos priemonėmis netiesiogiai, bet provokatyviai įvardijo prieštaringus teatro ir kino santykius, lydinčius kino meno istoriją ir dabartį“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Kinas ir jo antrininkas 

Teminė programa „Kinas ir jo antrininkas“ atsispiria nuo pirmojo „Scanoramos“ filmo pasufleruotos minties apmąstyti festivalio tėkmę sudėtingų kino ir teatro santykių kontekste. Jos pavadinimas „Kinas ir jo antrininkas“ nurodo į prancūzų dramaturgo, aktoriaus, režisieriaus, teatro kritiko ir teoretiko Antonino Artaud veikalą „Teatras ir jo antrininkas“ (1938) – savotišką manifestą, kvietusį radikaliai keisti požiūrį į teatro ir žiūrovo santykius. A. Artaud tikėjo nepagražinto gyvenimo ir žiaurumo galia sukrėsti ir atgaivinti dvasią, įkvėpdamas avangardinio teatro ir kino raidą.

Programos kertinis filmas – teatro ir kino režisieriaus Peterio Brooko juosta „Marat / Sade“ (1967) pagal Peterio Weisso pjesę – įkūnija A. Artaud „žiaurumo teatro“ ir vokiečių dramaturgo, režisieriaus, teatro kritiko Bertoldo Brechto „susvetimėjimo efekto“ teorijas, perkeldamas jų radikalaus teatrališkumo principus į kino ekraną.

Aplink jį rikiuojasi kūriniai, įprasminantys skirtingas kino ir teatro jungties galimybes. Puošnios ir dekadentiškos, barokinei kontrastų ir sudėtingų kompozicijų estetikai pagarbaus susižavėjimo neslepiančios Rainerio Wernerio Fassbinderio „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (1972), tradicinė ir žaisminga Ingmaro Bergmano „Užburtoji fleita“ (1975) pagal to paties pavadinimo Wolfgango Amadeuso Mozarto operą, postmodernus, provokatyvus, absurdiškas, Williamo Shakespeare’o pjesę beatodairiškai interpretuojantis Jeano-Luco Godard’o „Karalius Lyras“ (1987), preciziškai tiksli ir skaidri, į kino esmę kalbėti vaizdais besigręžianti B. Brechto pjesės ekranizacija Danièle’s Huillet ir Jeano-Marie Straub’o „Antigonėje“ (1991) ir dokumentinio bei vaidybinio kino ribas trinantis bebaimis Ulrikes Ottinger „Frykas Orlando“ (1981).

Naujausias programos filmas – lenkų režisierių Elwiros Niewieros ir Piotro Rosolowskio dokumentinė juosta „Hamleto sindromas“ (2022) – apmąsto kino ir teatro santykį iš dabarties perspektyvos ir įveda į ukrainietiškąją festivalio teritoriją. Garsioji Hamleto frazė scenoje Shakespeare’o pjesę repetuojantiems aktoriams tampa bandymu suvokti savo tragiškus likimus ir Ukrainos pasipriešinimo kryptį.

Devyniasdešimtmečių klubas

Jubiliejiniame festivalyje laukia ir kitokia nei įprasta retrospektyvinė programa „Iš arčiau“. Šįkart vietoj istorinės asmenybės portreto arba kino mokyklos skerspjūvio išsirikiavo net keli kino klasikai: Milošas Formanas su Lietuvoje beveik nerodytais filmais „Juodasis Petras“ (1964) ir „Konkursas“ (1964), François Truffaut su „Amerikietiška naktimi“ (1973), Dušanas Makavejevas ir jo „W.R.: Organizmo paslaptys“ (1971) bei „Laimingų Kalėdų, pone Lorensai“ (1983) linkintis Nagisa Ōshima. Šalia jų įsikūrė ir šiais metais mus palikusi Monica Vitti poetiškame ir mistiškame Michelangelo Antoninio „Užtemime“ (1962).

Šiais metais visi jie, išskyrus M. Vitti, dar spėjusią sulaukti garbingos sukakties, būtų šventę savo 90-mečius. Atrodytų, tos pačios kartos atstovus galėtų sieti artima pasaulėvoka ir kino suvokimas. Nieko panašaus. Jų mąstymo ir kūrybinės raiškos trajektorijos radikaliai skiriasi, primindamos, kad kinas gali būti autorinis tiesiogine šio žodžio prasme.     

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje.

Komentarai
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ yra didžiausias ir svarbiausias rudens sezono kino renginys Lietuvoje. Nuolat augdama ir plėsdamasi „Scanorama“ lieka ištikima savo principams ir vertybėms: dalintis geriausių filmų atradimais, provokuoti diskusijas, formuoti diskursus su kūrėjais ir ieškoti atsakymų į kinui aktualius klausimus. Todėl kiekvienų metų lapkričio mėnesį keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose) vykstantis festivalis, per kone dvi savaites žiūrovams pristato daugiau nei 100 įdomiausių ir vertingiausių pastarųjų metų Europos kino kūrinių, kviečia į susitikimus su reikšmingiausiais šiuolaikiniais kino kūrėjais ir į akistatą su pačiais savimi.