„ACME Film“ archyvas
„Šeimos albumas: rugpjūtis“ – viena tų šeimos dramų, kuriose pagrindinius herojus po vienu stogu suveda tam tikras įvykis. Nepriklausomai nuo įvykio priežasties (tai gali būti vestuvės, laidotuvės, mirtis, testamento paskelbimas, naujos gyvybės atsiradimas ar tiesiog Kalėdos, Padėkos diena, jubiliejus ir t.t. – reikiamą pabraukti), žodis po žodžio galiausiai įsižiebia konfliktas, virstantis į šeimos tragediją, į paviršių iškyla daugelį metų slėpti „skeletai spintoje“, o toliau, jau priklausomai nuo žanro taisyklių, istorija baigiasi skaudžiu šeimos iširimu arba laimingu susivienijimu.
Paskutiniais metais Vestonų šeima retai susirenka kartu, tačiau šį kartą tam atsirado svari priežastis – nuo alkoholio priklausomybės kenčiantis tėvas vieną dieną tiesiog išėjo iš namų ir nebegrįžo. Trys dukterys atvažiuoja palaikyti vėžiu sergančios bei nuo raminamųjų vaistų priklausomos motinos.
Užpernai lipusį į sceną atsiimti savo trečiojo „Oskaro“ už Margaret Thatcher vaidmenį Meryl Streep juokavo, kad šis kartas jau tikrai paskutinis, tačiau praėjus vos porai metų akademikai eilinį kartą įrodė savo begalinę meilę nominuodami ją jau aštuonioliktąjį sykį. Jeigu po nominacijų paskelbimo dar buvo šiokių tokių abejonių, ar ji pelnyta, visos jos dingsta vos išvydus ekrane Meryl Streep. Vien jos išvaizda šokiruoja – tai plinkanti nuo chemoterapijos, tai užsidėjusi varnos juodumo peruką. Kamuojama burnos ertmės vėžio ir iš savo burnos cigaretės nepaleidžianti Violet skausmą malšina alkoholiu ir tabletėmis. Nors jos herojė pilna begalinio liūdesio, nepasitenkinimo savimi bei savo gyvenimu, joje vis dar kibirkščiuoja aistra bei meilė. Paprasčiausiai atėjo laikas išlieti ilgai metų metais kauptą nepasitenkinimą, nuoskaudas, pagiežą, nusivylimą bei pyktį.
Iš trijų dukterų į motiną labiausiai panaši Barbara – Julia Roberts. Jos herojė supranta tą panašumą ir dėl jo kenčia. Be to, jos pačios šeima griūna. Vyras (Ewan McGregor) paliko dėl jaunesnės studentės, o keturiolikmetė dukra pradeda nuo jos tolti. Visa tai nutinka ne be jos pačios kaltės, savo dukrai Barbara sako: „Daryk, ką nori, tik nesugalvok numirti anksčiau už mane.“ Nepaisant to, kad aktorei tenka vaidinti gana tradicinį personažą su tokiomis pat tradicinėmis problemomis, jai pavyksta tai padaryti įtikinimai, o judviejų su Meryl Streep barnių scenos tampa didžiausiu filmo privalumu.
„ACME Film“ archyvas
Kitos Violet dukterys šeimos „sąskrydyje“ irgi pasirodo su savais rūpesčiais. Jauniausioji – lengvabūdė Karen (Juliette Lewis) į laidotuves atsitempia savo nei vieno sijono nepraleidžiantį turtuolį-sužadėtinį (Dermot Mulroney). Tuo tarpu santūrioji Aivi (Julianne Nicholson) ištvermingai kenčia motinos patyčias dėl savo išvaizdos: „Vienintelė moteris, kuri galėjo pasirodyti be makiažo, buvo Elizabeth Taylor, bet ir ji vaikščiodavo su tona makiažo ant veido.“ Aivi niekaip nesiryžta pradėti savarankiško gyvenimo, taip pat pati to nežinodama atskleis dar vieną šeimos paslaptį.
Įdomu, kad vyrų charakteriai šioje juostoje atsiduria šešėlyje, dar daugiau, jie vaizduojami visiškais nevykėliais. Samo Shepardo herojus, cituojantis T. S. Elioto frazę „Gyvenimas yra ilgas“, nusižudo pačioje filmo pradžioje, „mažajam“ Čarlzui – Benedictui Cumberbatchui – užtenka drąsos tik niūniuoti meilės daineles, bet ne pristatyti savo meilės objektą šeimai, o Chriso Cooperio personažas nesugeba ištarti nei vieno žodžio, prieštaraujančio jo žmonai (Margo Martindale).
Filmo „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (August: Osage County, 2013) scenarijus parašytas pagal kupiną juodojo humoro dialogų Tracy‘o Lettso pjesę „August: Osage County“ (2007), kuri buvo įvertinta Pulitzerio premija. Ilgai nesvarstę broliai Weinsteinai ėmėsi prodiusuoti filmą bei parinko „žvaigždišką“ aktorių sudėtį. Tik ar neabejotinai puiki aktorių sudėtis kartu su Pulitzerio premija gali savaime garantuoti sėkmę? Režisuoti filmą buvo pakviestas televizijoje įpratęs dirbti Johnas Wellsas, iki šiol turėjęs vieną ne itin sėkmingą bandymą didžiuosiuose ekranuose – filmą „Kompanijos žmonės“ (The Company Men, 2010).
Daugelis turėtų atsiminti tuos laikus, kai skaitmeniniai fotoaparatai dar nefiksavo kiekvienos mūsų gyvenimo akimirkos, o visos vykusios nuotraukos buvo išryškinamos ir kruopščiai sudedamos į šeimos albumą. Kažkas panašaus įvyko ir šioje juostoje. Susidaro įspūdis, kad galutinėje filmo versijoje tiesiog buvo paliktos visos pavykusios scenos, nesvarstant, ar jos būtinos. Kadangi, šiuo atveju, „Šeimos albumas“ pasako apie juostą daug daugiau negu „Oseidžo apygarda“, šį kartą netgi nesinori pykti ant platintojų, eilinį kartą pakeitusių originalų filmo pavadinimą. Didžiausias juostos trūkumas tas, kad režisierius tiek pasitiki aktoriais, kad galiausiai pradeda juos eksploatuoti. Tam tikrais momentais ima atrodyti, kad režisieriaus apskritai nėra, o žiūrovas atsiduria spektaklio repeticijoje.
Filmo „Šeimos albumas: rugpjūtis“ anonsas:
