Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Šekspyras gyvas“ specialioje 21-ojo „Kino pavasario“ retrospektyvoje (apžvalga)
Šekspyras gyvas! Kas gali tuo abejoti? Juk žymiausio anglų poeto ir dramaturgo kūryba – beribis įkvėpimo šaltinis bet kurios kartos režisieriui. Atsidūrusi talentingo kino kūrėjo rankose, ji ne tik nepraranda savo aktualumo, bet ir įgauna naujų prasmių. 400-ųjų Viljamo Šekspyro mirties metinių proga 21-ajame „Kino pavasaryje“ bus parodyta speciali pagal jo kūrinius sukurtų filmų programa.
Šekspyro pjesėse vaizduojama meilė, išdavystės, aistros jau seniai peržengė teatro ribas. Nesvarbu, į kokią epochą būtų perkelti įvykiai, ar tai būtų klasikinė ekranizacija, postmodernistinė adaptacija, ar filmas pjesių motyvais, retas režisierius nesvajoja perkelti Šekspyro pjesės į didžiuosius ekranus, o retas aktorius nesvajoja joje suvaidinti.
„Hamletas“ (Hamlet, 1948) / Jungtinė Karalystė / rež. Laurence Olivier
Laurence‘as Olivier – žmogus, gyvenęs Šekspyru. Romeo, Hamletas, Makbetas, Henrikas V, Jagas, Koriolanas, Ričardas III, Lyras, Titus Andronicus, Malvolio, Otelas, Šeilokas – visus šiuos vaidmenis britų aktorius yra daugybę kartų įkūnijęs teatro scenoje. Visada norėjęs išlikti teatro žmogumi, jis vis dėlto neretai vaidindavo filmuose, o šešis kartus netgi pats buvo atsisėdęs į režisieriaus kėdę. Visiškai nieko keisto, kad pusė jo režisuotų filmų – būtent Šekspyro ekranizacijos. „Henrikas V“ (1944), „Hamletas“ (1948) bei „Ričardas III“ (1955) sudaro savotišką, jo asmeninę, Šekspyro trilogiją.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Viena žinomiausių Šekspyro pjesių apie danų princą bei jo klastingą aplinką iki šiol stulbina nepranokstamu išminties, paprastumo bei elegancijos deriniu. „Hamlete“ Šekspyras pateikė ištisą personažų galeriją: nuo kilnaus riterio iki klastingo piktadario, nuo aplinkybių aukos iki atgailaujančio išdaviko, nuo garbingo žmogaus iki visiško savanaudžio, nuo meilikautojo iki tikro mulkio. Režisierius praktiškai nekeitė pjesės teksto, tačiau gerokai jį sutrumpino tam, kad filmo trukmė neviršytų dviejų valandų su puse. Tai privertė jį atsisakyti ir didžiosios antraplanių personažų dalies. Deja, šioje ekranizacijoje nepamatysime nei Rozenkranco, nei Gildensterno, nei Fortinbro.
Sprendimas skaityti dalį monologų už kadro pasiteisina tikrai ne visais atvejais. Kita vertus, tai verčia žiūrovą dar labiau laukti akimirkos, kai pagrindinis herojus pagaliau pažvelgs į juos ir ištars savo svarbiausius žodžius. Įdomu, kad didžioji dalis mizanscenų sukonstruota keliais planais, nesistengiant koncentruoti žvilgsnio į tam tikrą vietą, tad žiūrovas pats tarsi būdamas teatre gali pasirinkti, kur jam žiūrėti.
Be abejonės, L. Olivier sukūrė įsimintiną „Hamleto“ ekranizaciją, pelniusią ne tik keturis „Oskarus“, bet ir „Auksinį liūtą“ Venecijoje. Sklandantis rūkas, į stačią uolą atsimušančios bangos, Hamleto pokalbis su jo tėvo šmėkla pilies viršūnėje, ilgi bei tamsūs koridoriai tikrai ilgam liks žiūrovų atmintyje. Svarbu nepamiršti, kad L. Olivier „Hamletas“ – labiau drama negu tragedija.
Filmo seansai:
Balandžio 02, šeštadienis, 15:15-17:56, Skalvija, Vilnius
Balandžio 09, šeštadienis, 11:00-13:41, Pasaka, DS, Vilnius
Balandžio 13, trečiadienis, 21:30-00:11, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Makbetas“ (Macbeth / The Tragedy of Macbeth, 1971 m) / Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos / rež. Roman Polanski
Praėjus trims mėnesiams nuo pernai gruodį „Skalvijos“ kino centro surengtos Romano Polanskio filmų retrospektyvos, kurios metu galėjome pamatyti net aštuonis jo filmus, lenkų režisierius vėl grįžta į kino sales. Šįkart su „Makbetu“, kurį neretai vadina mėgstamiausiu savo filmu.
Skirtingai negu Justinas Kurzelis neseniai Lietuvos kino teatruose rodytame ypač kinematografiškame „Makbete“, Romanas Polanskis nesistengia slėpti savo susižavėjimo teatru, ką ne kartą yra įrodęs vėlesnėse savo juostose. Po žmonos mirties sukurtoje juostoje, pasitelkus Makbeto tragediją, pats režisierius kovojo su savo baimėmis bei demonais. R. Polanskis nekuria asketiškos bei klaustrofobiškos erdvės, kurios reikėjo Orsonui Wellesui (Macbeth, 1948) ir neseka savo herojų realiu laiku, kaip tą darė Béla Tarras (Macbeth, 1982). Jo „Makbetas“ – tamsus, kruvinas, kiek siurrealistinis. Pagrindinis herojus iš prigimties nėra žiaurus, tačiau jis iš visų jėgų trokšta šlovės, kas ilgainiui paverčia jį tikru tironu.
Verta paminėti, kad prieš šio filmo seansą žiūrovai išvis penkių minučių trukmės britų režisieriaus Barry Purveso trumpametražį animacinį filmą „Kitas“ (Next, 1990). Panorus atpažinti visas trisdešimt septynias Šekspyro pjeses, kurių užuominos pasirodo ekrane, teks gerokai įtempti akis.
Filmo seansai:
Balandžio 02, šeštadienis, 21:00-23:09, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas
Balandžio 06, trečiadienis, 21:00-23:09, Pasaka, DS, Vilnius
Balandžio 13, trečiadienis, 19:15-21:24, Skalvija, Vilnius
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Angeliškas pokalbis“ (The Angelic Conversation, 1985) / Jungtinė Karalystė / rež. Derek Jarman
Rudenį vykusioje „Scanoramoje“ Lietuvos žiūrovai turėjo puikią progą atrasti iracionaliai gundantį Dereko Jarmano pasaulį ir pamatyti net septynis jo filmus. Dabar, dėl „Kino pavasario“, turime unikalią galimybę toliau pratęsti pažinti su šiuo britų režisieriumi didžiajame ekrane. „Angeliškas pokalbis“ nėra pirmasis režisieriaus bandymas savaip adaptuoti Viljamo Šekspyro tekstą, šešeriais metais anksčiau jis pateikė savo „Audros“ interpretaciją (The Tempest, 1979).
Paties režisieriaus žodžiais tariant, „Angeliškas pokalbis“ – pirmasis jo filmas apie meilę, kuriame seksas nesiejamas vien tik tai su smurtu. Per kiek daugiau negu valandą žiūrovas išgirsta keturiolika Šekspyro sonetų, kurios skaito Judi Dench, ir stebi, kaip dienas kartu leidžia du vienas kitą įsimylėję vaikinai.
Nec Spe Nec Metu. Nei vilties, nei baimės. Ši lotyniška frazė, išgraviruota ant, ko gero, garsiausio Dereko Jarmano filmo herojaus, Michelangelo da Caravaggio, peilio puikiai tinka apibūdinti ir paties režisieriaus gyvenimą. Neįtikėtina, kad tiek įvairių kliūčių ir sunkumų, su kuriais jam teko susidurti ieškant finansavimo savo filmams, neatbaidė jo ryžto kurti toliau. Pavyzdžiui, filmuojant „Sebastijoną“ (Sebastiane, 1976), režisieriui teko gyventi bute, kuriame nebuvo nieko išskyrus lovą. Norėdamas susisiekti su savo filmavimo grupe, jis pėdindavo iki netoli esančio taksofono, o tam, kad jam galėtų prisiskambinti, sutartu laiku prie to paties taksofono visada turėjo būti pasiruošęs laukti skambučio. „Angeliškas pokalbis“ tarsi vainikuoja ankstyvąją Dereko Jarmano karjeros dalį bei jo filmavimus 8 mm kamera.
Filmo „Angeliškas pokalbis“ anonsas
Filmo seansai:
Balandžio 01, penktadienis, 19:15-20:33, Pasaka, DS, Vilnius
Balandžio 04, pirmadienis, 16:45-18:03, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Balandžio 08, penktadienis, 17:00-18:18, Skalvija, Vilnius
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Prospero knygos“ (Prospero’s Books, 1991) / Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Japonija, Italija, Prancūzija / rež. Peter Greenaway
„Audra“ – paskutinis Viljamo Šekspyro kūrinys, neretai interpretuojamas kaip alegorinis atsisveikinimas su scena, kūryba ir pačiu teatru. Renesanso epochos burtininkas, magas ir menininkas kartu su savo knygomis, leidžiančiomis valdyti skirtingas stichijas, ištremiamas į negyvenamą salą. Kaip jau minėta, „Audrą“ yra bandęs adaptuoti Derekas Jarmanas, o 2010 metais amerikiečių režisierė Julie Taymor sulaukė daugybę kritikos, pavertusi Prospero herojų moterimi.
Peteris Greenaway‘us savo juostoje „Prospero knygos“ remiasi prielaida, kad pjesės autorius yra pats Prosperas, kalbantis su žiūrovais pasitelkęs kaligrafiją. Režisierius sutelkia dėmesį ne į Šekspyro tekstą ar aktorių vaidybą, o į paties Prospero knygas, kurios padėjo jam atkeršyti savo priešams. Dvidešimt keturios knygos atstoja savotišką filmo struktūrą, padedančią žiūrovui šiek tiek lengviau perprasti sudėtingomis vizualinėmis konstrukcijomis pripildytą pasakojimą. Konstruodamas dirbtinę realybę, Peteris Greenaway‘us visada lieka ištikimas savitai filmų estetikai. Vienas kadro sluoksnis lengvai dengiamas kitu, dar kitu arba, atvirkščiai, įterpiamas į savotišką langą ekrano viduryje.
Peteriui Greenaway‘ui pavyko išpildyti seną Johno Gielgudo svajonę. Ne kartą atlikęs šį vaidmenį scenoje, teatro aktorius gavo progą ne tik įkūnyti Prospero herojų kine, bet ir pačiam įgarsinti visų pjesės herojų tekstus, išskyrus paskutinį aktą. Jo balso galia žiūrovų akyse atsiranda skirtingi pjesės personažai ir tik gavę Prospero atleidimą, jie pradeda kalbėti savo balsu. Teatro, literatūros, choreografijos, kaligrafijos, pantomimos, šiuolaikinio šokio, operos, architektūros sintezė sukuria hipnotizuojančią atmosferą ir nepakartojamą patirtį.
Filmo „Prospero knygos“ anonsas
Filmo seansai:
Kovo 31, ketvirtadienis, 21:15-23:17, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Balandžio 05, antradienis, 16:00-18:02, Skalvija, Vilnius
Balandžio 10, sekmadienis, 18:30-20:32, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas
Balandžio 12, antradienis, 21:30-23:32, Pasaka, DS, Vilnius
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Ričardas III“ (Richard III, 1995) / Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos / rež. Richard Loncraine
Viljamo Šekspyro ekranizacijas kine tiriantis britų mokslininkas Samuelis Crowlis vienoje savo knygoje yra pavadinęs Laurence‘o Olivier Ričardą plėšriuoju paukščiu, Antony Shero vaidmenį palygino su į stiklainį patekusiu voru, o tuo metu didžiajame kine tik debiutuojantis Ianas McKellenas jam priminė į kamuoliuką susirangiusią, bet visada pasiruošusią pulti kobrą.
Įtikinančią Iano McKelleno vaidybą papildo Richardo Loncraine‘o pateikta išsami pagrindinio herojaus psichologinio portreto analizė. Šioje, į ketvirtojo dešimtmečio fašistinę Angliją perkeltoje Šekspyro pjesės adaptacijoje Ričardas III – vienišas, šlubas, susikūprinęs, nesugebantis pratęsti Jorkų giminės, nekenčiamas motinos, nelaimingas nuo vaikystės. Jo asmeninės tragedijos traktuotė leidžia žiūrovams geriau suprasti šią Šekspyro pjesę.
Įsimintinus vaidmenis Loncraine‘o „Ričarde III“ taip pat pavyko sukurti Jimui Broadbentui, Robertui Downey jaunesniajam, Kristin Scott Thomas, Maggie Smith, Jimui Carteriui bei Dominicui Westui, o Annette Bening įkūnijamos karalienės Elžbietos dialogas su Ričardu III filmo pabaigoje, apskritai, tapo vienu įsimintiniausių epizodu.
Kaip ir „Makbete“, „Ričarde III“ dar kartą patvirtinama, kad kovą dėl karūnos neišvengiamai lydi daugybė nusikaltimų, kurie stebina savo žiaurumu. Beje, būtent iš „Ričardo III“, „Kortų namelio“ kūrėjai pasiskolino tiesioginio bendravimo su žiūrovais idėją, kas tik dar kartą patvirtina Viljamo Šekspyro pjesių aktualumą.
Filmą seansai:
Balandžio 03, sekmadienis, 16:00-17:44, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas
Balandžio 07, ketvirtadienis, 20:45-22:29, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius
Balandžio 10, sekmadienis, 20:30-22:14, Skalvija, Vilnius
Balandžio 14, ketvirtadienis, 19:15-20:59, Pasaka, DS, Vilnius
