Šaltinis – glamourparis.com
Lietuvoje šiais metais buvo pristatyti net du filmai apie legendinį aukštosios mados dizainerį Yves Saint Laurent`ą. Vieną iš jų vis dar galite išvysti kino teatruose. „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ (Saint Laurent, 2014) – tai naujausias režisieriaus Bertrando Bonello kūrinys, šiemet Prancūzijos išrinktas pretendentu gauti „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Jeigu reikėtų palyginti abu filmus, tai jie nelabai kuo ir skiriasi. Galbūt pirmajame „Yves Saint Laurent“ (2014) bandoma aprėpti didesnę dizainerio biografijos dalį. Jame parodoma visa jo, kaip mados dizainerio, istorija. Antrajame režisierius Bonello labiau norėjo parodyti Saint Laurent`ą (Gaspard Ulliel) jo klestėjimo metais – septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Tačiau abiejose istorijose vis tiek galime sutikti tą pačią meilės istoriją ir kelyje pasimaišantį Jacques`ą de Bascherą, kuris apsuką dizainerio galvą. Tik „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ išvysite daug atviresnes vyrų sekso scenas nei pirmajame filme, o ir Baschero veikėjui čia suteikiama daugiau reikšmės.
Atrodo, pats režisierius nesistengė išvengti vaizdavimo klišių. Siužete didžiausią vietą užima vaistų vartojimas, kuris vėliau tampa priklausomybe, alkoholis ir meilė. Yves Saint Laurent`o partneris Pierre`as Bergé (Jérémie Renier) filme parodomas kaip šaltakraujis verslininkas, šalia kurio dizaineris atrodo tarsi iš kito pasaulio. Galbūt tikrame gyvenime taip ir buvo, tačiau, manau, kad režisierius nebandė pažvelgti į istoriją kitu kampu ir pavaizdavo dizainerį, kaip dabar madinga rodyti kiekvieną garsią asmenybę, turintį didelį talentą, įklimpusį į priklausomybes ir nelaimingą meilę išgyvenusį žmogų. Ar tik toks jo gyvenimas ir buvo? Nemanau.
Šaltinis – filmfestivals.com
Galbūt tikrai man patikęs dalykas buvo filmo vizualumas. Juosta persmelkta prancūziška estetika. Galima pasinerti į eskizų, medžiagų bei aukštosios mados sūkurį ir jame paskęsti. Žengiantys podiumu modeliai, apsirengę plevėsuojančiomis suknelėmis, nori nenori priverčia užsimanyti šiuos rūbus turėti ir savo spintoje. O kur dar gražiai parodyti Saint Laurent`o ir jo partnerio Pierre`o kolekcionuoti meno kūriniai! Tikrai priverčia pavydėti tokios surinktos kolekcijos. Prie viso šio grožio subtiliai pritaikyta ir filme skambanti muzika. Juostos garso takelyje išgirsite ir roko grupę „The Velvet Underground“, ir nuostabaus balso savininkę, operos atlikėją María Callas.
Tačiau tuo ir baigiasi visi estetiniai filmo aspektai. Visa istorija per ilga ir scenos per daug ištęstos. Paskutinėje dalyje režisierius bando sukurti filmo kulminaciją, tačiau tai virsta tikra nuobodybe. Manau, visą siužetą tikrai buvo galima sutalpinti į dvi valandas. Pats filmas nėra toks didingas, koks turėtų būti. Juk Bonello kūrė istoriją apie vieną novatoriškiausių XX a. dizainerių, tačiau tokio jis nė iš tolo nepriminė. Panašiai galima pasakyti ir apie Anne Fontaine bandymą sukurti filmą apie Coco Chanel. Audrey Tautou įkūnyta dizainerė „Koko prieš Šanel“ (Coco avant Chanel, 2009) nė iš tolo nepriminė griežtos, aštraus liežuvio, savimi pasitikinčios moters, kokia ji ir buvo. Palyginus su ja, ji atrodė tarsi maža mergaitė.
Taip pat ir biografinėje dramoje „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ iki galo neatskleidžiamas nei dailininko talentas, nei asmenybė. Tai tik dar vienas eilinis filmas apie neeilinio talento asmenybę. Galbūt tikriems mados mylėtojams jį vertėtų pamatyti vien dėl estetikos ir nuostabaus grožio drabužių, kurie jus vėliau persekios net sapnuose.
Filmo anonsas: