fbpx
Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Sengirė“ – įkvėpti gryno miško oro (apžvalga)

Kadras iš filmo „Sengirė“ LKC archyvas
Kadras iš filmo „Sengirė“
LKC archyvas

Mindaugo Survilos kinematografinis žvilgsnis į senąsias Lietuvos girias neretai pristatomas kaip poetiška dokumentika. Ir išties poezijos šiame filme netrūksta – filmas įtraukia ne tik ir ne tiek į vaizdų, kiek į ritmo ir garso pasaulį. O garsų – grėsmingų, žaismingų, agresyvių, čia netrūksta. Garsų pasauliui priklauso ir pauzės, tyla. Tai, kas nematoma, kas nepasakoma ir neparodoma šiame filme yra tokia pati svarbi kūrinio audinio dalis, kaip tai, kas ryšku, čaižu, regima.

Nepasakoma ir neparodoma „Sengirėje“ bent keleto dalykų. Čia nerasime užkadrinio balso, įprastai vedančio žiūrovus per visai šeimai skirtas dokumentines gamtos laidas, praskaidrinančias sekmadienio popietes. Neišvysime ir tokio įprasto šio žanro dokumentikai gyvūnų antropomorfizavimo. Istorijų naratyvai, kurių užuomazgas, žinoma, matome, nepataikauja žmogaus norui visur atpažinti save. Filme beveik nėra ir žmogaus. Nes, kaip sako pats filmo režisierius, geriausia, ką gali padaryti miškui žmogus, – tai nieko nedaryti.

Iš tiesų juk beveik nebėra ir pačios sengirės. Bent jau ne tokios, kone mitologinės erdvės, kurią regime M. Survilos filme. Telikę atskiri senojo miško lopinėliai, išsibarstę po Lietuvos teritoriją.

Kadras iš filmo „Sengirė“ pasiruošimo darbų
Mindaugo Survilos archyvas

Visgi režisieriui pavyksta pakviesti žiūrovą į tą mistiškąjį sengirės pasaulį, taip lengvai ir grakščiai besiskleidžiantį prieš smalsias žiūrovo akis. Ir tik jau po filmo peržiūros iš perskaitytų interviu sužinome, kiek užtruko pagauti lapus rupšnojantį didingą miško karalių briedį ar įspūdingu pirmykščius tetervinų tuoktuvių ritualus.

Filme akivaizdžiai siekiama peržengti tradicinės gamtos dokumentikos ribas, suteikti ne tik reginį, bet ir potyrį. Naktinis žvaigždėtas dangus, jonvabalių liepsnelės, povandeninis miškas pinasi, lydosi ir nejučia pasijunti lyg pasiklydęs naktį miške, nesiorientuojantis, neišlavinęs pirmykščių juslių, nepripratusiomis prie tamsos akimis. Maloniai paklaidina ir žaidimas tekstūromis, perspektyvomis. Iš arti stebimos gruoblėtos paukščio kojos primena medžio kamieną, mikro ir makro lygmenys žaismingai keičia vienas kitą.

Labiausiai „Sengirė“ paperka akivaizdžia meile gamtai ir meile savo darbui. Atsidavimas, su kuriuo buvo kurtas filmas, primena intencijos svarbą kine. Ne visada geram kinui sukurti pakanka gerų norų, bet dokumentikoje pagarba, atidumas kitam, jautrumas savo stebimam subjektui ar objektui yra būtinybė. Tą galima pajusti ankstesniame M. Survilos filme „Stebuklų laukas“. Tas juntama ir „Sengirėje“. Režisierius turi dovaną užčiuopti tą stebuklingąją realybės dimensiją, primityviai neromantizuojant, perdėtai nesudramatinant ir neidealizuojant. Galbūt tai yra tiesiog žmogiška savybė – ne tik stebėti, bet išties matyti. Žmones, medžius, gyvūnus.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.