Septynios lietuviškos trumpųjų filmų premjeros „Kino pavasaryje“

Penktadienio vakarą „Forum Cinemas Vingis“ didžiojoje salėje susirinkę lietuviško kino gerbėjai galėjo išvysti 7-ias trumpametražes premjeras, iš kurių penkios – vaidybinės, ir dvi – animacinės.  

Žiūrovai išskirtinio seanso metu žiūrėjo šiuos režisierių darbus: Paršelio ir Karvės nuotykius ant užšalusio ežero Igno Meilūno filme „Kanopos ir pačiūžos“, Naujųjų metų rytą su nepažįstamu vaikinu atsibudusios poros pokalbius Luko Kacinausko filme „Laimingų kitų!“, intensyviai atsipalaiduoti bandančius poilsiautojus Ievos Šakalytės kūrinyje „SPA“, savo dienos pirkinius vardijančius žmones Martyno Norvaišo filme „Aš pirkau“, po apdovanojimų ceremonijos autobusu keliaujantį visą Lietuvos aktorių žvaigždyną Birutės Kapustinskaitės „Nominantai“, egzistencinius klausimus keliantį šaldytuvą Mato Vildžiaus filme „4°C“ ir baseine į netikėtą nuotykį įsitraukusios Ūlos atradimus Eglės Davidavičės kūrinyje „Ta, kuri žino“.

„Visi dalyvauja vienoje iš konkursinių programų – Trumpame konkurse. Visi jie varžosi su kitais 30-mt Europos trumpametražių filmų ir apdovanojimų ceremonijos metu bus paskelbtas geriausias trumpametražis festivalio filmas. Bus paskelbtas ir geriausias trumpametražis lietuviškas filmas.

Šią programą sudarinėjome ganėtinai ilgai ir tiesą pasakius buvo visai sunku tai padaryti, nes gavome apie 70 filmų ir iš jų išrinkome šituos 7-is. Šiandien matysite drąsius gyvus filmus, kurie yra autentiškos kino kalbos ir juose pinasi žaismingumas, egzistenciniai klausimai ir subtilus humoras“ pristatydama filmus kalbėjo programos koordinatorė Dovilė Grigaliūnaitė.

Ignas Meilūnas. Filmas „Kanopos ir pačiūžos“

„Kai pradėjau kurti filmus, galvojau, kad darau suaugusiems, bet tada rimtesni prodiuseriai bei distributoriai sakė – ne, jie skirti vaikam. Todėl nesispyrioju, kuriu vaikams. Iš tikrųjų tiesiog  kuriu filmus, kuriuos pats norėčiau žiūrėti. Darėme ilgai. Lėlinė animacija užtrunka labai ilgai, šitą filmą filmavome pusę metų diena iš dienos dviem paralelinėmis komandomis. Ir po to dar gerus pusę metų darėme postprodukciją“, – kalbėjo kūrėjas, paklaustas, kodėl nusprendė kurti animacinį filmą ir kiek truko sukurti lėlinę animaciją.

Matas Vildžius. Filmas „4°C“

„Kuomet mąsčiau apie dirbtinį intelektą ir žmogaus ribotumą, tai šaldytuvas pasirodė tas daiktas, kurį namuose paliečiu dažniausiai, bet jis yra mažiausiai svarbus. Bandžiau sudurti, kad yra gyvybė ir labai funkcinis daiktas“, – apie apsisprendimą šaldytuvą padaryti filmo pagrindiniu personažu kalbėjo režisierius.

Lukas Kacinauskas. Filmas „Laimingų kitų!“

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

„Svarbu papasakoti dėl to, kad ji kalba apie šiuolaikinį žmogų, apie žmogų, kuris nebijo, yra linkęs domėtis, analizuoti, geriau suprasti ir pažinti savo tapatybę bei nebijo eksperimentuoti su ja ir jos ribomis. Nepaisant to, kad gyvename tokiais laikais, bet yra taip, kad kartais netgi iš labai garsių mūsų šalies balsų galime girdėti retoriką, kuri, švelniai tariant, nėra labai draugiška LGBT+ žmonėms, todėl man atrodo, jog kol situacija yra tokia, yra labai prasminga ir vertinga kurti filmus tokia tema“, – apie temos svarbą dalinosi L. Kacinauskas.

Ieva Šakalytė. Filmas „SPA“

„Man svarbu kalbėti šia tema, nes mes kasdienybėje instagrame, feisbuke matome visus sėkmingus. Persidirbti yra naujas cool, labai faina turėti daug darbų ir būti kietu. O iš tikrųjų esame žiauriai pervargę, jaučiamės nelaimingi ir kad kartais net nemokame atsipalaiduoti“, –  kalbėjo režisierė, kuriai idėja kurti šį filmą kilo nuvažiavus į SPA centrą ir pamačius verkiančią moterį sūkurinėje vonioje.  

Martynas Norvaiša. Filmas „Aš pirkau“

„Labai daug laiko praleidau „Akropolio“ aikštelėje. Ruošdamasis filmui daug vaikščiojau po „Akropolį“, bet nieko nepirkau. Tuo metu ten vyko paroda, pavadinta „20 džiaugsmo metų“, buvo „Akropolio“ gimtadienis ir ten buvo iškabinta retrospektyvinė nuotraukų paroda iš „Akropolio“ gyvenimo akimirkų. Buvo nuotrauka iš priestato atidarymo 2009 metais. Viskas atrodė ganėtinai senoviškai ir buvo ant virvės pakabinta užuolaida, ją atidenginėjo žmogus, persirengęs angelu. Tuomet supratau, kad čia – rojus. 

„Akropolio“ aikštelėje 4 dienas, labai daug žmonių atsisakė filmuoti. Gaila, kad atsisakė filmuotis tokie vyrai, kurie nusipirko pilną bagažinę alkoholio. Iš tikrųjų labai daug žmonių atsisakė ir tik mažoji dalis sutiko. Man buvo nuostabu, kad visiškai atsitiktini žmonės sutiko nusifilmuoti“, – prisiminė režisierius, paklaustas, kiek laiko praleido prekybos centro aikštelėje.

Birutė Kapustinskaitė. Filmas „Nominantai“

„Teatro bendruomenė tai galbūt dėl to, kad būtent į Scenos kryžių apdovanojimus dažniausiai važiuoja iš toliau. Sidabrinių gervių apdovanojimai dažniausiai vyksta lokaliau. Norėjosi, kad būtų kelio filmas, kad būtų kelionė. O pati tema atėjo, kai man kažkas iš aktorių papasakojo, jog kažkada važiavo autobusu. Visi buvo nominuoti, bet niekas nelaimėjo ir visi sakė savo pasirašytas kalbas per gido mikrofoną. Pagalvojau – oho, shortas!“ – apie temos pasirinkimo aplinkybes kalbėjo režisierė.

Eglė Davidavičė. Kūrinys „Ta, kuri žino“

„Važiavau į paskaitas ir ties Naujininkais žiūrėjau pro langą ir prieš akis išdygo paauglė, kuri labai nori plaukti ir mėgsta plaukti, bet jei yra labai gėda būti tokiai nuogai toje erdvėje tarp nuogų kūnų. Tuomet pagalvojau, kad labai smagu, jog yra tokia erdvė, kuri savaime tave provokuoja galvoti apie tai, kaip atrodai, stebėti kitus, kaip jie atrodo, ir lygintis vienas su kitais“, – animacinio filmo kūrimo idėjos gimimą prisiminė E. Davidavičė.