„ACME Film“ archyvas
Galų gale Lietuvos kino teatrus pasiekė Rono Rasho knygos „Serena“ ekranizacija. Arba galima šį filmą pristatyti ir kitaip: galų gale Lietuvos kino teatrus pasiekė ilgai lauktas ir daug žadėjęs antrasis Jennifer Lawrence ir Bradley Cooperio darbas kartu. Iš tiesų, ši juosta buvo reklamuojama ir pristatoma kaip daug žadanti, įsimenanti, romantiška, audrinanti ir skaudinanti. Na, daugelis iš salės išėjusių daugiausia ką gali pasakyti tai: „Aij…“. Bet tai nereiškia, kad „Serena“ – prastas filmas. Ne.
Plėtojama istorija yra paprasta ir gana primityvi, Didžiosios depresijos metu šiaurės Karolinoje. Džordžas Pembertonas (Bradley Cooper) – medienos karalius, imperatorius, rinkos uzurpatorius (nors kur tais laikais bus daugiau konkurentų?). Dar reikia paminėti, kad labai išvaizdus ir mažai kalbantis vyras. Greit jis susižavi šviesiaplauke ir drąsią moterimi Serena. Jų meilė auga labai greitai, keli mirktelėjimai ir jie jau lovoje, dar keli, ir jie jau vedę. Beje, tiesiogine ta žodžio prasme jų jausmų augimas sumontuotas tarsi akių mirksėjimas. Visoje juostoje tokių paprastų, greitų ir banalių sprendimų yra daug. Būtina paminėti, kad Serena – fatališka, stipri, protinga, seksuali ir randuota (ir tiesiogine, ir ne prasmėmis) moteris. Ji nėra tik žmona, ji savo vyro gyvenimo ir verslo partnerė. Su jos atsiradimu Pembertono gyvenime ateina ir nesėkmės: didėja skola, išduoda artimiausi draugai.
„ACME Film“ archyvas
Filmo pradžioje Džordžas desperatiškai nori sumedžioti panterą. Atrodo, gyvenimas jam padovanojo panterą moters kūne. Jos vardas Serena. Jei prisimenate, Bradley Cooperis ir Jennifer Lawrence filme „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook, 2012) sužibėjo kaip puikus tandemas. „Serenoje“ taip pat matome tą mistišką harmoniją, pasitikėjimą ir meilę, tačiau jų bendro darbo čia nėra daug. Daugiausiai savo jausmus jų herojai reiškia arba mylėdamiesi, arba žiūrėdami į dangų ar medžius. Ir ne tik jie. Juostoje visi veikėjai bent kelis kartus būtinai žiūri į ar pro kamerą ir kažką mato ar jaučia. Nes tik žvilgsnis, ilgos pauzės gali pasakyti daugiausiai. Puiku, jei pasakai žodžiais, o po to dar užtvirtini skausmingu žvilgsniu ir nuriedančia ašara.
Serenos vaidmuo – oho! Filmo pradžioje matome stiprią moterį, kaip jau minėjau anksčiau – fatališką, kuri sugeba įsitvirtinti tokioje vyriškoje medkirčių kompanijoje. Bet nepamirškime, kad ji – labai savo vyrą mylinti moteris. O meilė varo mus iš proto. Visada. Šiek tiek liūdna, kad režisierė nusprendė, jog reikia susikoncentruoti ne į šios moters charakterio stiprumą, o į jos obsesiją. Jennifer Lawrence tikrai gerai atliko vaidmenį, galėjo dar ir geriau, tačiau dėl stambių planų ir ilgų pauzių, nebuvo tam laiko. Vis tik džiugu, kad tiems, kas nusivylė jos vaidmeniu paskutinėje „Bado žaidynių“ juostoje, čia ji gali reabilituotis, kaip tikrai gera ir ne veltui vertinama aktorė. Džordžo Pembertono vaidmuo toks, kaip ir daugelio vyrų kine, – nieko išskirtinio.
„ACME Film“ archyvas
Serena – nelaimės palytėta moteris, kuri po baisios tragedijos dar būdama vaiku sugeba atsitiesti ir save surinkti iš naujo, tačiau po dar vienos nelaimės – ji subyra visam laikui. Ją apninka pavydas, visi žmonės jai atrodo priešai ir teisiantieji. Jei problemų nesutvarko vyras, ji nebijo išsipurvinti rankų ir pati. Prisiminkime, jei viskas daroma dėl šeimos, tuomet tai pateisinama.
Šis filmas nėra tiems, kurie gali lengvai užmigti kino teatre. Tai taip pat nėra geriausia juosta pirmam pasimatymui. Tai nėra ir geriausia, kokia tik gali būti, šios knygos ekranizacija. Tai labai lėtas filmas, kurio pabaiga – šleikščiai poetiška. Suprask, visi gauna to, ko nusipelnė. Bet taip pat ši istorija turi potencialo. Jau vykdami namo po seanso kiekvienas ją galime pratęsti savaip. Taip pat – tai gana liūdnas filmas apie meilę, santykius, sugebantis kažką suvirpinti ir priverčiantis susimąstyti. Tik neaišku apie ką ir kodėl. Gal suvokimas ateina lėtai, kaip lėtai eina ir pats filmo veiksmas.
Filmo anonsas:
