fbpx
Filmų apžvalgos

„Šėtono vaikas“ – lengvai dūžtantis siaubas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Daikto prikėlimas iš negyvo į gyvą visada masino žiūrovus. Galimybė, jog artimas širdžiai objektas gali kelti grėsmę gyvybei turi gilias psichologines šaknis. Ne veltui tokio žanro filmai reguliariai pasirodo kino salėse. Nuo 1988-ųjų „Vaiko žaidimo“ lėlės Čakio iki 2013-ųjų „Išvarymo“ lėlės Anabelės žiūrovai tebėra viliojami galimybe atrasti siaubą nekaltybėje. Naujausia šio „požanrio“ lėlė „Šėtono vaikas“ (The Boy) toli gražu nėra prasčiausias Williamo Brento Bello siaubo filmas, tačiau šiam dar toli iki nūdienos siaubo maestro Džeimso Wano.

Istorija pasakoja apie žavią amerikietę Gretą, atvykusią į nuošalų Anglijos kaimelį, dirbti aštuonmečio berniuko aukle. Čia ji susipažįsta su dvaro savininkais Hylširais, kurie nedelsiant duoda Gretai griežtas instrukcijas ir dienotvarkę, pagal kurią ji turi prižiūrėti berniuką. Netrukus ji susipažįsta ir su Brahmu – porcelianine lėle stiklinėmis akimis, aprengta vaikišku kostiumu. Tačiau senukai elgiasi su lėle kaip su tikru vaiku – maitina, šnekasi ir apkamšo prieš miegą. Kadangi Greta bėga nuo savo praeities valstijose, o šeimininkai dosniai moka, ši priima keistą pasiūlymą. Hylširai išvyksta užsitarnautų atostogų, o namuose netrukus ima dėtis paslaptingi įvykiai, slepiantys dvaro tiesą.

Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Po 2012-ųjų sausio siaubo fiasko „Šėtonas manyje“, režisierius W. B. Bellas akivaizdžiai pasistūmėjo į priekį su atmosferos vystymu ir gąsdinimo technika. Nors veikėjai tebėra pakankamai viendimensiški, o scenarijus vis dar pasikliauna klišėmis, pastangos kurti artėjančios grėsmės atmosferą, nesinaudojant vien tik trenksmais, yra ryškus postūmis į priekį. Populiari jump-scare technika naudojama vos kelis kartus ir pakankamai išradingai, todėl yra ganėtinai paveiki. Ir nors eilinį kartą neišvengta sapnų sekcijų, filmo atmosfera nėra kuriama vien iliuzija. „Šėtono vaikas“ nuolatos koketuoja su siaubo kiču, tačiau panašu, kad kūrėjai pamažu pradeda išgirsti kritiką, kas yra viltį teikiantis ženklas Holivude.

Pagrindinį vaidmenį atlikusi Lauren Cohan žiūrovams yra labiau žinoma dėl savo vaidmens populiariame zombių seriale „Vaikštantys numirėliai“. Jos vaidmuo filme, be abejonės, yra ryškiausias ir labiausiai įtikinantis, nepaisant sunkiai tikėtinų siužeto vingių ir kilpų. Prekes į dvarą atvežančio klerko vaidmenį atlikęs Rupertas Evansas nestokoja britiško žavesio, suteikdamas filmui taip reikiamo humoro, tačiau jo vaidmuo neretai tarnauja kaip siužeto vystymo įrankis, o potencialas gilesniam personažo psichologizmui lieka neišnaudotas. Vietoj to renkamasi eiti netikėtumo keliu, kuris pats kaišioja sau koją.

Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šėtono vaikas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Būtent trečiasis filmo aktas yra labiausiai nuviliantis, kadangi žiūrovui nepaliekama laisvės rinktis tarp realizmo ir metafizikos. Stokojant gero scenarijaus ir inovatyvaus režisieriaus, tiek realistiškas „išrišimas“, tiek ir antgamtiškumas, nebūtų baigtiniai, todėl filmo atomazga lieka sausoka, nuvilianti ir užduodanti daugiau klausimų, nei atsakymų. Negana to, tam tikri siužetiniai sprendimai stokoja logikos. Sujungus tai su ne visada racionaliais protagonistės poelgiais, kurie primena kitą šio sausio siaubo filmą „Demonų miškas“, filmas sklando skepticizme ir niekada solidžiai neįtikina savo autentiškumu.

Nepaisant silpno scenarijaus ir logikos spragų, „Šėtono vaikas“ bando atpirkti kaltes aukšta menine produkcija. Iki „deltoriško“ siaubo estetizmo dar toli, tačiau britiškai niūrus gamtovaizdis puikiai susilieja su girgždančia dvaro atmosfera. Lėti kameros judesiai, slenkantys per skirtingas erdves, sėkmingai kuria įtampą, o pačios lėlės dizainas sėkmingai prisideda prie keletos išties nejaukių scenų efektingumo. Nors reguliarūs neprotingi režisūriniai ir scenariniai sprendimai sukelia skeptišką kikenimą, vis dėlto, flirtas su banalybėmis niekada nevirsta vulgariu.

W. B. Bellas, rodos, šiek tiek suprato atmosferinio siaubo subtilybes ir tam tikrose scenose tai sėkmingai realizavo. Vis dėlto tokia nesubalansuota siaubo klasikos ir žongliravimo kiču mikstūra palieka žiūrovą nesotų. Dėl to paskutinė filmo scena, duodanti užuominą tęsiniui, labiau primena perspėjimą, o ne pažadą.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!