fbpx
Reportažai, VDFF

Šiandien prasidedantis VDFF’12 startuoja su žymaus dokumentalisto V.Kosakovskio filmų retrospektyva

Vakar ,,Skalvijos” kino centre įvyko spaudos konferencija, skirta ,,Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio“ (VDFF) atidarymui. Devintą kartą vyksiančio festivalio rengėjai labai džiaugėsi, galintys šiemet dokumentinio kino mėgėjams pristatyti žymaus rusų dokumentalisto Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyvą. Tad konferencija ir prasidėjo nuo pokalbio su šiuo dokumentalistu,  kuris prisipažino manantis, kad Vilniuje jam reikėtų pasilikti ilgėliau, gal net metams, nes miestas jam pasirodęs be galo gražus, jaukus ir gyvas.  Į žurnalistų klausimą ,,ar reikėjo daug dirbti, kad Jus pastebėtų?“, jis atsako: ,,Ne, pirmu savo filmu susišlaviau visus festivalio, kuriame dalyvavau, apdovanojimus ir piniginius prizus. Niekas nesuprato kaip taip pasisekė jaunam vaikinukui.“

Viktoras Kosakovskis
Foto – Vilija Buivydė

Nuoširdaus pokalbio su auditorija metu kūrėjas atskleidė, kad nuo pat jo karjeros pradžios jį lydėję sėkmingi atsitiktinumai. Kad ir kuriant pirmąjį filmą „Losevas“ (Losev, 1989), kuomet kalbindamas garbaus amžiaus savo mokytoją ir religijos filosofą, jis nenorėjęs jo varginti ir trikdyti, tad mikrofoną įtaisęs kambaryje, o kamerą palikęs už lango. Filmuodamas per stiklą, V. Kosakovskis nežinojo koks pokalbis vyksta viduje, ir intuityviai nusprendė įrašyti tai, kas vėliau pasirodė nepaprastai svarbu: tai buvo scena, kuomet jauna mergina Losevui atneša arbatos puodelį, o šis netikėtai ją sustabdo ir paprašo dar pabūti, nes žinantis, kad greitai mirs. Dokumentalistas manantis, kad tokie nesurežisuoti kadrai ir  yra dokumentinio filmo žavesys.

V. Kosakovskis, klausytojus užkariavęs savo sąmoju ir paprastumu, prisipažįsta savikritiškai mąstantis, kad neturi nei fantazijos, nei humoro jausmo, sugeba tik fiksuoti momentus, o savo sukurtų filmų nelabai mėgstantis ir net nežiūrintis. ,,Kodėl aš pats filmuoju? Nes manau, kad dokumentiniame kine operatorius svarbiau nei režisierius. Aš net nenorėjau būti režisieriumi“, – apie tai, kodėl pats filmuoja savo kuriamus filmus, paaiškina V. Kosakovskis.

Viktoras Kosakovskis, Vilma Levickaitė ir Sonata Žalneravičiūtė
Foto – Vilija Buivydė

Auditorijai paklausus, iš kur jis žinantis, kada yra pasiruošęs filmuoti kitą filmą, režisierius atsako: ,,Aš nemanau, kad reikia filmuoti naują filmą. Filmuoju mažai, nes filmų pasaulyje yra per daug. Kaip ir muzikos ar viso kito. Jei filmuoti, tai tik kažką labai ypatingo“. Šią savo mintį kūrėjas iliustruoja pasakojimu apie tai, kaip gimė filmo ,,Šventa“ (Sviato, 2005) idėja: jis stebėjęs kaip jo mažas sūnelis reaguoja pirmą kartą pamatęs veidrodį, tačiau šios emocijos nespėjęs užfiksuoti. Gimus kitam sūnui, jis mažylį kelis metus saugojęs nuo kontakto su veidrodžiais, nes norėjęs užfiksuoti tą akimirkos stebuklą, kurį jau kartą buvo matęs. ,,Aš negalvoju ką filmuoti. Aš pamatau kažką nepaprasto ir tada stengiuosi tai parodyti“, – atskleidžia vienas garsiausių Rusijos režisierių, jau laimėjęs per šimtą apdovanojimų tarptautiniuose ir nacionaliniuose kino festivaliuose.

Daugiau apie festivalio programą: www.vdff.lt

Informacija apie V. Kosakovskio retrospektyvą, apie režisieriaus vedamas kūrybines dirbtuves.

 

Komentarai