Artėjančių Vėlinių proga sumanėme pamaloninti savo skaitytojus kiek moksliškesniu požiūriu į siaubo filmus, kuriais, tikimės, visi šį ilgąjį savaitgalį šiurpinsimės. Mums pagelbėti maloniai sutiko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Natalija Arlauskaitė, į kurios interesų sritį patenka ir kino teorija.
Truputis teorijos ir galėsite stačia galva nerti į praktiką. Tikime, kad po šio straipsnio siaubo filmai Jums taps tik dar įdomesni.
Kada tam tikros estetikos ir nuotaikos filmai pradėti vadinti siaubo filmais?
Tikslios datos, kada pradėti vadinti nebus, bet vienu iš pirmųjų pirmtakų gali būti vadinamas G. Melies filmas „Šėtono namai“. Ten jau atpažįstama siaubo filmams būdinga ikonografija ir vaizdiniai: šikšnosparniu virtęs šėtonas pridirba negerų dalykų ir vėl atvirsta į pirminę būseną. Žinoma, su juo susidorojama parodžius kryžių. Tai paskui įsigalės kaip vampyrinių filmų klišė.
Visa tai vyko ne vien Europoje – yra ir japoniškų filmų. Apskritai, vos atsiradus kinui 19 a. pabaigoje prasideda filmai su vampyrais, monstrais ir kitais siaubo vaizdiniais. Kita stotelė – pagal Mary Shaley romaną 1910 m. Thomo Edisono sukurtas filmas „Frankenšteinas“. Jame panaudota būtybės, kurią savo rankomis pagamina žmogus, mitologija. Ji pradeda keršyti, tačiau galiausiai žmogus ją nugali. Iš esmės, priešingai romane akcentuotai monstriškajai linijai, ši būtybė nėra iš fragmentų sukurtas kūnas – jį padaroma katile tarsi kokia sriuba. Šio filmo vaizduotė – mišri. Moderni ir sena alcheminė tradicija kartu.
Kitas etapas – Vokiečių Veimaro respublikos kinas, kai pasirodė tokie gotikiniai ekspresionistiniai filmai, kaip „Nosferatu“, „Daktaro Kaligari kabinetas“ ir kiti. Toks šio kartu su kino atsiradimu gimusio žanro kelias. Galima sakyti, kad pats kinas – sudėtas, sumontuotas iš paskirų gabalų sudurtinis kūnas – sufleruoja gotikinę vaizduotę.
Kas yra tas „kitas“ ir kodėl jis svarbus?
Gotikinė dailės, literatūros ir kino vaizduotė savo centru turi kitoniškumo idėją, bet kartu ir normą. Paprastai, grubiai kalbant, frankenšteiniški filmai „dirba“ su normos idėja, o vampyriniai filmai – su „kito“ idėja. Frankenšteiniški filmai ir pats M. Shaley romanas fantazuoja pasaulį, kuriame atsiranda alternatyvi norma, naujo tipo būtybė, sprendžiama, kaip su ja galima tvarkytis. Kodėl tai vadiname „alternatyvia norma“? Jei pamenate, romane monstras prašo sukurti jam porą. Jei jis pats yra tas padaras, su kuriuo jį sukūręs Viktoras Frankenšteinas bando surasti kažkokį santykį, prieš kurį jaučia tiek pasididžiavimą, tiek ir kaltę, poros sutvėrimas atrodo absoliučiai neįmanomas. Tokiu būdu būtų įsteigta alternatyvi bendruomenė. Romano plėtojimasis užkerta kelią alternatyviai bendruomenei, bet kartu romanas fantazuoja apie ją. Frankenšteiniški ir vampyriniai filmai artikuliuoja kitoniškumą, nurodo normos praplėtimo galimybes arba tuos „kitus“, kuriuos suvokiame kaip radikaliai kitokius ir kaip galėtume su jais būti. Šie filmai labai svarbūs todėl, kad artikuliuoja socialinį nerimą, parodo, kaip keičiasi visuomenė ir joje galiojančios priimtinumo zonos. Nors dažniausiai jie atstato status quo: sunaikinamas priešas arba nerimo šaltinis, kuris visgi yra įvardijamas ir patenka į matomumo zoną – pirmą ar ne pirmą kartą, bet pagaliau pamatome tai ir galime apie tai kalbėti. Žiūrėdami į vampyrinių filmų istoriją pastebime, kad tie „kiti“, kurių buvimas yra abejotinas arba kelia nerimą, pirmiausia yra seksualiai aktyvios moterys, toliau kalbama apie alternatyvius seksualumus, tada ateina su rasinėmis baimėmis susiję filmai ir t.t.
Kaip kintančios ekonominės ir socialinės sąlygos veikia filmų kūrėjus?
Kalbant apie su migracija susijusias baimes, norėtųsi paminėti mano studentės pastebėjimą. Jos nuomone, filmas „Let the right one in“ be to, kad yra apie sudėtingumą prisiartinti, leisti būti šalia savęs, be to, kad tai yra filmas apie vienišumą ar sudėtingumą būti ne vienam, šis filmas turi gana konkretų kontekstą – emigrantų baimę. Anot studentės, dėl savo veido bruožų pagrindinė filmo veikėja nurodo į švedišką emigrantų, konkrečiai – albanų, baimę.
Su tuo dirba ir gana radikalus kanadiečių režisierius Guy Maddinas, kuris savo filme „Drakula: puslapiai iš mergelės dienoraščio“ vampyrinę vaizduotę sujungia su ksenofobija. Šis kartu kiek stilizuotas filmas kartu yra ir baletas. Filmą pradeda žemėlapis, kuriame matome, kaip iš Rytų Europos sklisti pradedančios rodyklės tiesiasi į Angliją. Drakulos vaidmenį atlieka kinų kilmės šokėjas Wei-Qiang Zhang, kuris filme suvokiamas kaip „kitoks“, tačiau kai pačioje pradžioje matome piešinį, matome, kad vaizduojama invazija kyla ir iš kitokių Rytų – Rytų Europos. Tokiu būdu įvaizdinamas nerimas dėl naujos svetimšalių, emigrantų bangos.
Pradedant filmais apie vampyrus ir baigiant amerikietišku papročiu atvažiuoti pasiglamžyti į atvirus kino teatrus – susidaro vaizdas, kad seksualumas yra viena kertinių siaubo filmų atramų.
Čia yra daug gretimų sričių. Vampyrai ir vampyrinė vaizduotė yra labai produktyvi sritis. 6-8 dešimtmečiais tai buvo pamatas, ant kurio buvo statoma pakankamai nemažai pornografinių arba para-pornografinių (ne visiškai pornografinių) filmų. Tai atsitinka todėl, kad bet koks vampyrinis siužetas turi taip vadinamą pralaidumo sceną, tada kai vyksta įkandimas. Jis ir yra lytinio akto metafora. Pornografiniai filmai įkūnija, kaip pasakytų semiotikas Jurijus Lotmanas, metaforą. Tai, kas turėjo būti simboliška pralaidumo idėja, įgyja kūnišką formą. Su vampyrine vaizduote susijęs seksualumas yra įvairus, taip pat tai yra būdas kinematografiškai mąstyti apie tai, kas apskritai yra seksualumas, kaip jį galima vaizduoti. Vampyriškumas gali būti ir visiškai kitokių procesų ir reiškinių metafora. Pavyzdžiui, tokie filmai kaip „Interviu su vampyru“ vaizduoja alternatyvios bendruomenės susikūrimą. Todėl seksualumas, kurį visad turime galvoje kalbėdami apie vampyrus, turi labai skirtingą vaidmenį.
Kai kas pastebi, kad frankenšteiniškos linijos filmai atspindi visuomenės skeptiškumą mokslo pažangos atžvilgiu.
Nemanau, kad frankenšteiniški filmai yra taip smarkiai susiję su nerimu dėl mokslo pažangos. Dažniausiai šie filmai pateikia mokslo parodiją. Paprastai monstrai kuriami komiškoje laboratorijoje, kurioje viskas verda, sprogsta, žaibuoja. Veikiau šie filmai yra apie tai, kokio tipo būtybes mes priimame ir ko mes tikimės iš jų. Apskritai tai filmai apie tai, kaip mes suprantame žmogų, kaip jis gali reikštis. Taip pat, kaip jau minėjau, jie kalba apie alternatyvią normą – šie kūriniai įtaria egzistuojančią normą, kaip negaliojančią arba nepakankamą, arba tiesiog kvestionuoja pačią normos idėją.
Pabaigai įsivaizduokime: Visų Šventųjų naktį bac bac į langą, žiū, ateiviai. Atvykėliai maloniai prašo pateikti siaubo filmų pavyzdžių, kad suprastų, kas tai ir kodėl mes, žemiečiai, juos žiūrime.
Tikriausiai rodyčiau „Rocky Horror Picture Show“, „Interviu su vampyru“, galbūt kažkurį iš Alejandro Jodorowsky filmų. Ateivių švietimui dar galima parodyti tarybinį „Baubą“.
Ačiū už pokalbį!