„Šiaurės Paryžius“ („Paris of the Nord“) – tai tikrai nieko bendra su romantika ir lengvu paryžietišku koketavimu neturintis filmas. Paryžius čia – tai tik nevykęs vieno personažo akimirkos įspūdis žvelgiant į kalnų apgaubtą miestelio peizažą. Tik tiek. Nes tai filmas apie gana liūdną ir šiek tiek groteskišką gyvenimą mažame izoliuotame Islandijos miestelyje ir nuo ankstesnio gyvenimo pabėgusio vyro (Hugi) trumpą gyvenimo etapą. Tai filmas apie sugrįžimą.
Hugi kiek virš trisdešimt, jis dirba mokytoju mokykloje, laisvu metu mokosi portugalų kalbos, lankosi anoniminių alkoholikų susirinkimuose, daug bėgioja, o apie nevykusį bandymą užmegzti romantiškus saitus žino visas miestelis. Jis neturi čia draugų, nuoširdžiausiai būna tik su dešimtmečiu buvusios merginos berniuku.
Viskas šiek tiek pasikeičia, kai pas Hugi atvyksta jo tėvas. Vidurio amžiaus krizę išgyvenantis rytų Azijoje kurį laiką gyvenęs energingas vyras įneša nepageidaujamų pokyčių Hugi dienose. Jis vis labiau yra priverstas laviruoti tarp savo problemų ir tų, kurias sukelia atvykęs tėvas.
Nors „Šiaurės Paryžius“ scenografija ir atšiauri, o gyvenimai vaizduojami niūrūs bei sudėtingi, tačiau bendra filmo nuotaika išlieka gana pakili. Subtiliai ir be galo taikliai naudojamas humoras įneša savotiško lengvumo, kas filmo žiūrėjimą padaro jaukiu. Ritmingo roko melodija fone taip pat prisideda prie lengvo ir malonaus priėjimo prie „Šiaurės Paryžius“, nors jis ir kalba apie sunkius, išties rimtus dalykus.
„Šiaurės Paryžius“ režisierius H. G. Sigurðsson itin išryškina vyriškų saitų gijas. Tėvo, sūnaus, globėjo, draugo… Vyrai, kurie atrodo šalti, kategoriški, rūstūs, tačiau išlieka vienas kitą gerbiantys bet kokiose aplinkybėse ir esant reikalui patarnaujantys.
Tačiau visgi, kaip minėjau pradžioje, tai filmas apie sugrįžimą. Sugrįžimą, kuris gali mus aplankyti visai netikėtai bei sugrįžimą, kurio kartais patys nebūname numatę. Hugi filmo pradžioje tikėjosi sugrįžti pas savo buvusiąją, tačiau įvykių seka atvykus tėvui nukloja kitaip. „Žinai, apkeliavęs visą pasaulį… Sutikęs daug žmonių… Suvoki, kad jie visi tokie patys. O tada norisi tik grįžti namo,“ – postringauja Veigars (Hugi tėvas), tačiau netrukus prisipažįsta, jog namų, į kuriuos sugrįžti, jis neturi. Hugi tuo tarpu supranta, kad vieta, kurioje jis yra dabar, nėra jo namai ir leidžiasi į sugrįžimo kelionę.
„Šiaurės Paryžius“ – antras pilnametražis režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono filmas, kuris nors dar yra visiškai šviežias, tačiau išties sėkmingai skinasi kelią į žiūrovų širdis ir kritikų liaupses. Pirmasis jo darbas „Either way“ 2013 metais buvo adaptuotas amerikietiškai auditorijai pavadinimu „Prince Avalanche“.
„Šiaurės Paryžių“ dar galite spėti pamatyti „Scanoramoje“ Vilniuje lapkričio 15d., 11val. bei Kaune, lapkričio 16d. Forum Cinemas Vingis bei Forum Cinemas (Akropolis) kino teatruose.
