„ACME Film“ archyvas
„Sicario: narkotikų karas“ yra atgaiva sielai. Tai gali skambėti keistai. Kaip filmas apie narkotikų kartelį ir jo žiaurumą gali būti „atgaiva sielai“? Gali. Nes „Sicario“, skirtingai nuo daugybės kitų filmų, sukurtas ne dėl pinigų. Prie jo dirbę žmonės iš tikrųjų turėjo ką pasakyti bei ką parodyti. O tai jau šis tas. Netgi labai daug.
Dar „Sicario“ yra labai purvinas filmas. Purvinas visomis prasmėmis. Purvini pagrindinių veikėjų veidai ir drabužiai. Purvini jų veiksmai. Purvinas ir visas pasaulis, kuriame jie gyvena, kenčia ir miršta. Visame šiame purve tarsi nesimato jokio žibančio aukso grynuolių, Vaižganto žodžiais tariant, pragiedrulio. Net iš pirmo žvilgsnio iš dalies laiminga filmo pabaiga iš tikrųjų yra tik dar viena purvo dozė. Nes „Sicario“ nemeluoja. „Sicario“ rodo pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kokį mes jį norėtumėme matyti. „Sicario“ pasaulis, visai kaip ir tikrasis, yra be laimingų pabaigų.
„Sicario“ yra ne kiekvienam. Filmą apie narkotikų vadeivas ir juos gaudančius pareigūnus daugelis Holivudo režisierių kurtų visai kitaip. Su daug sprogimų, susišaudymų ir perdėtai seksualizuotais veikėjais. Kaip gi kitaip? Apskritai, ar net įmanoma kitaip? Pasirodo, įmanoma.
Papasakoti kažką apie filmo siužetą neišduodant kažko svarbaus būtų labai sudėtinga užduotis. Jame gausu nutylėjimų ir paslapčių, kurių palaipsnis atsiskleidimas iš lėto, bet užtikrintai, ir kaupia įtampą, viršūnę pasiekiančią tik pačioje filmo atomazgoje. Toje paslapčių raizgalynėje susigaudyti mums bando padėti pagrindinė (?) veikėja Kate Macer (Emily Blunt) – FTB agentė iš Arizonos, bandanti kovoti su nelegalių imigrantų gabentojais. Atsitiktinumo dėka paaiškėja, kad į šį reikalą įsivėlę ir Meksikos narkotikų baronai. Čia prisistato du nežinia kam pavaldūs pareigūnai (Benicio del Toro ir Josh Brolin), kurių tikslas yra sujaukti imigrantų ir narkotikų tiekimą į šalį bei taip ištraukti į dienos šviesą patį pagrindinį vadeivą, besislepiantį kažkur Meksikoje. Skamba gana komplikuotai, o iš tikrųjų yra dar komplikuočiau.
„ACME Film“ archyvas
Visgi dėl siužeto komplikuotumo „Sicario“ jokių problemų nekyla. Atvirkščiai, režisierius Denis Vileneuve‘as kaip tik jį paverčia filmo stiprybe. E. Blunt veikėja lygiai taip kaip ir žiūrovas labai ilgai nesupranta kas yra kas ir ko iš tikrųjų siekiama. Purviname „Sicario“ pasaulyje ji yra nelyginant žuvis išmesta iš vandens. Aplinka, kurioje ji atsiduria, jai yra absoliučiai svetima ir nesuprantama. Įvykiai vyksta visai šalia, bet su tokia gaivališka jėga, kad ji labai ilgai tiesiog negali įvertinti jų prasmės. Ji priima sprendimus, kurie net iš tikrųjų nėra jos sprendimai, o tada žvelgia į veidrodį desperatiškai bandydama savo sutrikusiame veide surasti atsakymą į klausimą kas tu ir ką čia darai? Kitaip tariant, ji yra aktyvi, bet visgi lieka tik stebėtoja to, kas vyksta. Visai kaip ir kino salėje sėdintieji.
Blunt, be abejo, yra pagrindinis filmo veidas. Ji ant visų plakatų, jos vardas pirmasis aktorių sąraše. Nieko keisto, pastaraisiais metais ji tapo savotiška veiksmo filmų žvaigžde. Toks amplua jai labai tinka. Kažkodėl visiškai tiki tuo, kad reikalui esant ji tave galėtų taip prikulti, kad maža nepasirodytų. Ir „Sicario“ E. Blunt yra visiškai puiki, žavi ir seksuali (nepaisant to, kad jos veikėja teturi vieną liemenėlę ir viso labo dvejus ar trejus tokius pačius marškinėlius), gebanti vykusiai pasijuokti tiek iš kitų, tiek iš savęs, bet tenka pripažinti, kad dėmesys nuo jos gana greitai ima krypti į B. Del Toro. Jo pasirodymas šiame filme yra be konkurencijos geriausias, o jo veikėjas įdomiausias. Labai ilgai net negali suprasti, kas jis yra, ir kokia jo motyvacija, bet paslaptis, kuri galiausiai atsiskleidžia, yra absoliučiai verta laukimo.
Kalbant apie „Sicario“ tiesiog neįmanoma nepaminėti ir dar vienos jo „žvaigždės“. „Žvaigždės“, kuri slepiasi už kameros. Jeigu Holivude ir esama „žvaigždžių“-kinematografų, tai Rogeris Deakinsas neabejotinai priklauso šiai kategorijai. Jo darbas be priekaištų. Kartais netgi imi labiau koncentruotis į tai kaip, o ne kas rodoma ekrane. Ypač įsimena scenos nufilmuotos naktį. „Sicario“ naktis ir atrodo kaip naktis, o ne pritemdyta diena. Atrodo, smulkmena, bet būtent smulkmenos ir sukuria tą paveikų filmo realistiškumą.
„ACME Film“ archyvas
Didžiausios ir bene vienintelės „Sicario“ problemos yra jo scenarijuje. Jame pernelyg daug dalykų, į kuriuos gali besti pirštu ir pasakyti tai galima padaryti geriau. Visų pirma, nelabai aišku, kas yra pagrindinis filmo veikėjas. Ja lyg ir turėtų būti E. Blunt, bet filmo pabaigoje lyg ir paaiškėja, kad ir be jos viskas būtų įvykę taip, kaip įvyko. Gal tuomet svarbiausiu herojumi reikėtų laikyti B. del Toro? Irgi ne, nes jo svarbą suvoki tik antroje filmo pusėje. Kita vertus, gal toks ir buvo D. Vileneuve’o sumanymas – įvykius pateikti kaip momentinę to, kas vyksta, fotografiją, kuri keltų emocijas, bet nepirštų išvadų.
Panašius ženklus galima pamatyti ir kituose „Sicario“ epizoduose. Kai kur tokia pasakojimo technika pasiteisina, o kai kur nelabai. Savotiškas CŽV ar FTB cinizmas atsiskleidžiantis požiūriu narkotikų kelias vis tiek egzistuos, klausimas tik kiek mes jį kontroliuosime atvaizduotas velniškai paveikiai, bet be korumpuoto meksikiečio pareigūno šeimos siužetinės linijos buvo galima ir apsieiti. Taip, tu puikiai supranti, kodėl tai yra filme, bet žiūrovas tai suprastų ir be tokio sufleravimo.
Ir vis dėlto tokios pastabos labiau primena įkyrų kabinėjimąsi, o ne esmines problemas atskleidžiančią kritiką. Niekaip nepaneigsi, jog „Sicario“ yra gerai „sukaltas“, puikiai nufilmuotas, filmas su stipriais aktorių vaidmenimis bei, žinančiais ką ir kodėl nori pasakyti, kūrėjais. Tokių šiais laikais pakankamai mažai. Ypač sukurtų Holivudo mašinos.
Eikite, kol dar rodo. Nepasigailėsite. O jei ir gailėsitės, tai nebent dėl patirtos emocinės traumos, kurią jums galimai sukels „Sicario“ purvas.
Filmo anonsas: