fbpx
Reportažai

„Sidabrinės gervės“ auga kartu su lietuvišku kinu

„Sidabrinės gervės 2014“ apdovanojimai Monikos Daužickaitės nuotrauka
„Sidabrinės gervės 2014“ apdovanojimai
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Penktadienį Vilniuje įvyko vienas svarbiausių Lietuvos kino bendruomenei renginių – septintąjį kartą išdalinti „Sidabrinės gervės 2014“ kino apdovanojimai. Daugiausiai kategorijų nominuotam režisieriaus Igno Jonyno filmui „Lošėjas“ įteiktos penkios gervių statulėlės. Į septynias „Sidabrines gerves“ pretendavęs Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ geriausiu pripažintas trijose kategorijose: geriausio scenarijaus, operatoriaus darbo bei pagrindinės aktorės vaidmens. Žiūrovų simpatijas pelnęs ir lankomumo rekordus mušęs Emilio Vėlyvio darbas „Redirected/Už Lietuvą!“ buvo nominuotas trijose kategorijose, tačiau pelnė vieną apdovanojimą – už geriausią montažo režisieriaus darbą.

Renginį vedusių dviejų skirtingų kartų aktorių – tėvo ir sūnaus – Rumšų duetas gražiai iliustravo „Sidabrinių gervių“ siekį pagerbti klasikus, be kurių indėlio lietuviškas kinas nebūtų toks, koks yra dabar, ir įvertinti bei paskatinti jaunuosius kino kūrėjus.

Pasirinktas nuosaikus ir paprastas ceremonijos stilius leidžia tikėtis, jog ir toliau šie apdovanojimai sieks išlaikyti solidžiausio Lietuvos kino renginio statusą, nepasiduodami pagundai pasiūlyti žiūrovams lengvą, blizgę pramogą. Juk didžiausia „Sidabrinių gervių“ puošmena – ne kasmet vis elegantiškesnės renginio viešnių suknelės, o patys apdovanotieji darbai. Šiemet džiaugsmas dėl gerėjančios Lietuvos kino situacijos tvyrojo ore. Ko gero, tai buvo pirmieji geriausiųjų rinkimai, kuriuose iš tiesų buvo galimybė rinktis. Visi trys favoritai – labai skirtingi darbai: klasikinė, vientisa, tvarkinga „Ekskursantė“, modernus originalių sprendimų ir savitos kino kalbos ieškantis „Lošėjas“ bei sensacingas, savotišku kino reiškiniu virtęs „Redirected/Už Lietuvą!“. Šiek tiek perdėtai apibendrinant galima svarstyti, jog pirmasis filmas atstovauja praeičiai, o antrasis ir trečias – dviem skirtingoms Lietuvos kino vystymosi perspektyvoms – meninei ir komercinei.

„Sidabrinės gervės 2014“ apdovanojimai Monikos Daužickaitės nuotrauka
„Sidabrinės gervės 2014“ apdovanojimai
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Šiuose apdovanojimuose susiklostė kiek paradoksali situacija – geriausiu darbu pripažintas plačiajai kino žiūrovų auditorijai dar nepristatytas filmas „Lošėjas“, kino ekranus pasieksiantis tik rugsėjo mėnesį. Teigiamai atsakydami į klausimą, ar korektiška vertinti publikai nerodytą filmą, organizatoriai šį tą netiesiogiai pasakė ir apie pačius „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus. Tai – visų pirma, kino profesionalų bendruomenei, o ne žiūrovams skirtas renginys. Toks aiškumas gali būti ir sveikintinas bei padėti išvengti nereikalingų diskusijų, kodėl beprecedentis žiūrovų susidomėjimo sulaukęs E. Vėlyvio filmas gavo tik vieną gervės statulėlę.

Šiaip ar taip žiūrovams neverta nusiminti. Kinas savaime yra demokratiškas menas ir publika balsuoja kaskart pirkdama bilietą į vieno, o ne į kito filmo seansą. Be to, žiūrovų nuomonę išklausyti yra pasirengę šiemet pirmą kartą surengti ir ambicijų kasmetiniais tapti neslepiantys „KINFO apdovanojimai“, kuriuose nugalėtojus lemia išimtinai žiūrovų balsai. Galima tik pasidžiaugti, kad atsiranda net keli, profesionalų ir paprastų kino mylėtojų renkamų nugalėtojų apdovanojimai.

Galiausiai, „Sidabrinės gervės“ ne tik suteikia progą pasidžiaugti pasiektais rezultatais, bet kartu ir galimybę reflektuoti Lietuvos kino situaciją ir jos raidos perspektyvas, įvertinti, kuriose srityse turime kuo pelnytai didžiuotis ir kur dar reikia stipriai paplušėti.

Nugalėtojų sąrašas

Metų studento darbas:
„Galutinis tikslas“ (rež. Ričardas Marcinkus)
„Etiudas“ (rež. Austėja Urbaitė)
„Pasakyk, kad neskaudės“ (rež. Marija Kavtaradzė)
„Kai auga medis“ (rež. Birutė Sodeikaitė)

Metų dokumentinis filmas:
„Lituanicos paslaptis“ (rež. Remigijus Sabulis)
„Trispalvis“ (rež. Vytautas V.Lansbergis)
„Kenotafas“ (rež. Audrius Stonys)
„Pietūs lipofkėje“ (rež. Linas Mikuta)

Metų trumpametražis vaidybinis filmas:
„Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (rež. Ernestas Jankauskas)
„Kadagio gatvė“ (rež. Tadas Vidmantas)
„Šuns dienos“ (rež. Ieva Veiverytė)

Metų dailininkas:
Nerijus Narmuntas („Lošėjas“)
Grigorijus Zundelovičius („Nesamasis laikas“)
Jurgita Gerdvilaitė („Santa“)

Metų animacinis filmas:
„Neeuklidinė geometrija“ (rež. Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė)
„Žilvinas ir Eglė“ (rež. Antanas Skučas)

Metų profesinės meistrystės darbas:
Živilė Pipinytė
Artūras Pugačiauskas
VšĮ „Meno avilys“

Metų montažo režisierius:
Stasys Žak („Lošėjas“)
Gintarė Sokelytė ir Emilis Vėlyvis („Redirected / Mes už Lietuvą!“)
Danielius Kokenauskis („Kenotafas“)

Metų kompozitorius:
Paulius Kilbauskas ir Domas Strupinskas („Lošėjas“)
Kipras Mašanauskas ir Chinawoman („Santa“)
Giedrius Puskunigis („Kenotafas“)

Metų scenarijus:
Pranas Morkus („Ekskursantė“)
Kristupas Sabolius ir Ignas Jonynas („Lošėjas“)

Metų antraplanio vaidmens aktorė:
Virginija Kuklytė („Niekada nežinai“)
Raisa Riazanova („Ekskursantė“)
Vesta Grabštaitė („Šuns dienos“)

Metų antraplanio vaidmens aktorius:
Valentinas Novopolskis („Nesamasis laikas“)
Rimantas Šavelis („Nesamasis laikas“)
Igoris Savočkinas („Ekskursantė“)

Metų aktorė:
Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“)
Oona Mekas („Lošėjas“)
Neringa Varnelytė („Vardas Tamsoje“)

Metų aktorius:
Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“)
Tadas Gryn („Nesamasis laikas“)
Tommi Korpela („Santa“)

Metų režisierius:
Ignas Jonynas („Lošėjas“)
Emilis Vėlyvis („Redirected / Mes už Lietuvą!“)
Mykolas Vildžiūnas („Nesamasis laikas“)
Audrius Juzėnas („Ekskursantė“)

Metų geriausias ilgametražis filmas:
„Lošėjas“
„Ekskursantė“
„Nesamasis laikas“
„Redirected / Mes už Lietuvą“
„Santa“

Metų operatorius:
Ramūnas Greičius („Ekskursantė“)
Janis Eglitis („Lošėjas“)
Audrius Kemežys („Kenotafas“)

„Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus atiteko Gražinai Balandytei

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.