fbpx
Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Širdys“: retai praktikuojamas vidurio kelias (apžvalga)

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Lietuviai – kraštutinumus mėgstantys žmonės. Vertinantys tyrumą ir juoda-balta. Visame kame. Pradedant politika bei socialiniais reikalais ir baigiant kultūra. Tik pasižiūrėkite į mūsų filmų industriją. Raudonajame kampe – iš valstybinių dotacijų kuriami meniški filmai, kurie kartais būna tokie meniški, kad jų net žiūrėti neįmanoma. Mėlynajame – visiška komercija, kuri tokia komerciška, kad jos irgi beveik neįmanoma žiūrėti. Tarp jų dar kartais įsiterpia tokie ultra patriotiniai projektai, kurie yra net ne filmai, o tiesiog grynos ideologijos pavyzdžiai (atsiminkite, jeigu galite tiksliai įvardinti apie ką yra kūrinys, reiškia, jog tai ne menas, o ideologija). Suabejoję jų verte gausite lietuvišką Kaino ženklo analogą – vatniko etiketę. Argi ne magiškas tas kino pasaulis, berniukai ir mergaitės!?!

Šios aplinkybės turėtų iliustruoti tą malonumą sulaukti to taip retai pasitaikančio lietuviško filmo, kuris tarsi egzistuoja už viso šito šabakštyno ribų. Arba gal greičiau nepaisant jo. Naująjį Justino Krisiūno filmą „Širdys“ sunkiai įbruktumėte į kurią nors iš anksčiau paminėtų kategorijų. Tai filmas, skirtas plačiajai auditorijai ir priskirtinas coming-of-age žanrui, bet tikrai nelaikantis savo auditorijos idiotais, neieškantis pačių lengviausių išeičių, skiriantis pakankamai daug dėmesio detalėms (geras filmas šiaip jau ir yra gerų detalių visuma). Tokios juostos kūrimas Lietuvoje – tai gana įžūlus veiksmas. Juk po to ją paleidęs į pasaulį nebeturi tų įprastų atmazkių, t. y. „čia menas, tu nesupranti“, „čia tik pramoga“ ir „tu vatnikas“. Taigi kokie šio didžiai įžūlaus akto rezultatai?

Pradžiai turime gana paprastą ir aiškią, bet kartu įtraukiančią bei artimą sielai istoriją. Veiksmas vyksta maždaug 90-ųjų viduryje. Bėgimo varžybose paaugliui Sauliui sustreikuoja širdis. Daktarai jį išsiunčia į tokių problemų turinčių vaikų sanatoriją, esančią gražiame, bet atokiame šalies kampelyje. Saulius toks gana pasikėlęs, turintis nemažai vidinio pykčio, akivaizdžiai nelabai sutariantis su tėvu ir dėl to tarsi bandantis kažką įrodyti. Tokiam šauniam jaunuoliui būti tarp ligonių kaip ir ne fasonas. Padaryti jiems įspūdį jis nusprendžia susilažindamas, kad patvarkys tokią neprieinamą ilgalaikę sanatorijos viešnią Mildą. Aišku, tos lažybos tik bėdų prikuria, nes paaiškėja, jog tie ligoniai lygiai taip pat nori gyventi, o Milda kelia toli gražu ne vien paviršutiniškus jausmus. Tokių paaugliškų peripetijų fone savas dramas išgyvena dar ir Rolando Kazlo vaidinamas auklėtojas Andrius, o vietinis blogiukas Snapas žaidžia savo galios žaidimėlius.

Rolandas Kazlas filme „Širdys“

Skaitote visa tai ir, tikriausiai, kažką atpažįstate. „Širdžių“ siužetas iš tikrųjų nespinduliuoja ypatingu originalumu. Jis kažkur lyg ir jau girdėtas. Tiesą sakant, net ne kartą. Apie panašius herojų virsmus iš paauglių į jaunus suaugusius prirašyta daug knygų ir prisukta daug filmų bei serialų. Ir niekam tai nerūpi, nes kai kurias istorijas reikia pasakoti ir pasakoti, adaptuojant jas naujoms kartoms ir naujiems laikams. Svarbiausia tokiuose pasakojimuose ne patys įvykiai, o jų herojai (ar jie panašūs į tikrus žmones, ar lengva juose atpažinti save) bei kuriama atmosfera. Būtent šios dvi užduotys ir buvo svarbiausias J. Krisiūno darbas.

Pradėkime nuo atmosferos. Ji čia pagauta tiesiog puikiai. Paauglystė yra toks gyvenimo etapas, kai žmogus turi privilegiją nuobodžiauti. Visas pasaulio laikas yra tavo. Čia ir iškyla didysis egzistencinis klausimas: ką su tuo laiku (ir su savimi) daryti? Gerai pasirinkęs, padėsi gerą pagrindą visam likusiam gyvenimui. Blogai pasirinkęs, gal ir neprašiksi jo, bet stipriai padidinsi tokią galimybę. Paaugliai dėl to prisigalvoja daugybę dalykų. Kas knygas skaito, kas paskui merginas/vaikinus laksto, kas sportuoja, kas alkoholio džiaugsmus atranda, kas muziką. Tačiau štai „Širdžių“ twistas. Va kaip tik laiko šie vaikai ir neturi. Arba jis ribotas, paskolintas. Ir tai sukuria labai tikrą ir skaudų konfliktą. Tarp to paties vaikiško/paaugliško troškimo nuobodžiauti, eksperimentuoti, klysti, surasti ir vaiko/paauglio pečiams per sunkios mirtingumo žinios. Kaip jie tvarkosi su šiuo krūviu, kaip beviltiškai ieško kažkokio balanso, yra pati įdomiausia filmo dalis.

Dar geriau, kad šis aspektas reiškiasi ne kažkokiais ilgais monologais ir ašaromis, o gyvais veiksmas, paliekant žiūrovui galimybę atrasti veikėjų motyvacijas bei racionalizacijas. Kažkas su savo sveikatos problemomis grumiasi bandydamas jas tiesiog ignoruoti ir vaizduodamas macho, kažkas visa savo esybe priima gyvenimo atsitiktinumą lošdamas iš pinigų, draugų ir savęs, kažkas bando žūtbūt gyventi visas savo jėgas mesdamas į lankstymą paskui vieną merginą, kažkas tiesiog visiškai pasiduoda ir atsisako gyventi. Tikroji veikėjų kelionė – tai šių kaukių, savisaugos mechanizmų atsikratymas. Ir keliauja jie klupdami, besimušdami ir skęsdami, fone skambant šaltam tos eros lietuviškam rokui.

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Paaugliški išgyvenimai ir problemos persipina su jas spręsti šiaip jau turinčių suaugusiųjų intrigomis bei dramomis. Jų centre be abejo yra didžiausios filmo žvaigždės R. Kazlo personažo ir jo žmonos Indrės Patkauskaitės braškanti santuoka. Problema tiesiog chrestomatiška ir labai simboliška: jis taip rūpinasi vaikais, kad pamiršta pasirūpinti tuo, kas arčiausiai jo. Žmona prašo pasirinkti. Rinktis jis nenori, vengia. Kaip ir negali žmogaus labai smerkti, nes tarsi ir gero jis nori. Tačiau gerais norais gyvas nebūsi. Įtemptą situaciją tik dar labiau gilina autoritariško Snapo personažo pastangos atsikratyti Andriumi ir iš esmės perimti sanatorijos kontrolę į savo rankas.

Taigi su personažais ir atmosfera viskas kaip ir aišku. Ir gerai. Jie atrodo tikri, o būtent to ir norisi. Tiesa, yra tam tikrų išlygų. Scenarijuje ir vaidyboje esama minusų, į kuriuose neišeina nekreipti dėmesio. Taip, siužetas įtikinantis. Naudojama kalba – irgi. J. Krisiūnas savo personažams net keiktis leidžia! Sunkiau su kiek ilgesniais dialogais. Juose labiau pasimato, kad kai kurių paauglių aktorių sugebėjimai įtikinamai vaidinti yra dar labai riboti. Netinkamai parinktos intonacijos, perdėtas dramatiškumas, ribotos emocinės išraiškos – tai didžiausios problemos, kurios kitą sykį netgi šiek tiek ištraukia iš filmo.

Su suaugusiais geriau. I. Patkauskaitė tiesiog puiki, Snapą vaidinantis Algirdas Gradauskas irgi labai pritinka blogiuko vaidmenims. Vykusiai karikatūriški net ir epizodiniai veikėjai. Apie R. Kazlą net nepatogu kalbėti. Šitas žmogus turi tiek charizmos, kad vos ne natūraliai traukia į save dėmesį, ir didžiąją laiko dalį jis absoliučiai įtikina. Kiek kliūna tik viena ar dvi scenos, kur jis sako kažką panašaus į monologus, ir visa tai per daug primena teatrą. Kitaip tariant, tu supranti, kad žmogus vaidina. Būtų buvę geriau, jei režisierius jam pasakytų „ne, taip netinka, pabandom natūraliau“. Pavyzdžiui, toji scena, kai I. Patkauskaitė beviltiškai bando prisidegti cigaretę, tokia gera, nes yra tikra.

Nors „Širdžių“ scenarijus ir neblogai sukaltas, neapleidžia jausmas, kad prie jo dar buvo galima pasikrapštyti. Saulius teoriškai turėtų būti pagrindinis personažas, bet realiai yra vienas neįdomiausių ir nemaloniausių visame filme. Jis nuolat piktas, arogantiškas, užsispyręs, manipuliuojantis. Žinoma, toks jis ir turėjo būti, kad vėliau pasikeistų (labai paprasta, bet efektyvi veikėjo charakteristika). Tačiau tų blogųjų savybių tu nelabai supranti. Iš kur jos? Kaip gynybos mechanizmas? Nuo ko tada? Lyg ir iš tėvo. Kitaip tariant, reikėjo kokių penkių–dešimties minučių, kurios jį geriau atskleistų, nes dabar labai sunku suprasti, kokio velnio toji Milda jį išvis įsimylėjo.

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Kita vertus, keli istorijos aspektai yra kaip tik be reikalo komplikuoti. Filmas iš esmės turi dvi pabaigas, nors būtų visiškai pakakę ir vienos. O toji pirmoji kažkokia perdėtai dramatiška, lyg pabrėžtinai siekiant sukurti kažkokį pavojų, įtampą. Viskas taip išpūsta, kad net atrodo netikra. Viską išspręsti tikrai buvo galima paprasčiau ir efektyviau.

Ar visi šie trūkumai šiek tiek gadina „Širdis“? Taip. Ar verčia jas nežiūrimomis? Tikrai ne. Gėrio čia nepalyginamai daugiau. Prie jau anksčiau išvardintų privalumų dar reikėtų pridėti techninius aspektus. Pavyzdžiui, kameros darbą. „Širdys“ yra labai gražus filmas, pilnas puikių vaizdų. Labai vykęs sprendimas jį filmuoti pakankamai izoliuotoje aplinkoje, o ne bandyti sukurti buvimo mieste įspūdį. Veiksmas čia vyksta sanatorijoje bei jos apylinkėse, todėl gerai jauti erdvę, labai greitai net tarsi imi joje orientuotis. Gal kiek keista, kad gana daug scenų vyksta naktį. Tiksliau, kažkiek kliūna, kaip ta naktis nufilmuota. Kitą sykį ekrane paprasčiausiai nelabai kas matosi. Kyla klausimas ar toms scenoms nebūtų labiau tikusi diena.

Žinoma, dar yra ir garso takelis. „Širdys“ – tai vienas iš retų lietuviškų filmų kuriame jis realiai atlieka savo funkciją – stiprina emocijas ir kuria atmosferą. Tiek instrumentiniai kūriniai, tiek fone skambančios to laikotarpio dainos (tai juk lietuviško roko aukso amžius) parinktos puikiai.

Sudedam viską ir galime drąsiai sakyti, jog „Širdys“ – tai labai optimistiškai nuteikiantis filmas. Ne tik dėl to emocinio krūvio, kurį talpina savyje. Tai labai geras patvirtinimas, kad lietuviai tikrai gali kurti kokybiškus filmus plačiajai auditorijai. Tikrai esama, kur pasitempti, bet „Širdyse“ yra visų svarbiausių elementų: empatiją keliančių veikėjų, aktualios istorijos, įtraukiančios atmosferos. J. Krisiūnas įrodė žinantis, ką daro. Ūmai apėmė supratimas, kad man įdomu, ką jis sukurs toliau.

Filmo anonsas:

Komentarai